Eta Gurvichuyte

Eta Gurvičiūtė
Vilnius
Lietuva
Pašnekovę kalbino: Žana Litinskaja
Pokalbio data: vasaris, 2005 m.

Su Eta Gurvičiūte susipažinau pirmą kartą viešėdama Lietuvoje. Ji padėjo man ieškoti žmonių, norinčių pasidalyti savo prisiminimais. Greičiausiai dėl savo prigimtinio kuklumo ji nesutiko duoti interviu. Eta kasdien savanoriauja bendruomenėje pagal medicininę programą. Kasdien susitikdama su Eta bendruomenėje, pamažu pelniau jos palankumą. Pokalbis vyko Etos kabinete. Mūsų pokalbį keletą kartų nutraukė apsilankę žmonės, atėję atsiimti vaistų. Eta – pagal savo amžių gana liekna, tamsiais, žilstelėjusiais plaukais moteris. Kukliai, bet stilingai apsirengusi ji jautėsi nejaukiai, nes nebuvo pratusi kalbėti apie save, Etą visuomet labiau jaudino kitų žmonių vargai ir skausmai. Etos įvaizdis, jos bendravimo ir klausymosi maniera rodo, kad ji kilusi iš inteligentijos sluoksnio ir vaikystėje gavo gerą auklėjimą.

• Mano šeimos istorija
• Vaikystė
• Sovietų invazija į Baltijos šalis
• Per karą
• Pokaris
• Aiškinamasis žodynėlis

Mano šeimos istorija

Mano vardas – Eta Gurvič. Lietuviškai mano pavardė skamba „Gurvičiūtė“, taip įrašyta ir mano pase, tai yra mano mergautinė pavardė. Pasak, mano giminaičių, mano tėvo senelis buvo kaminkrėtys. Nežinau jo vardo, tik pavardę – Gurvič. Prosenelis buvo kilęs iš Lietuvos miestelio –  Rumšiškių (apie 80 km nuo Vilniaus). Tuo metu, dar iki Lietuvos nepriklausomybės 1 nuo carinės Rusijos imperijos, mano prosenelis, paprastas kaminkrėtys, svajojo praturtėti. Jo svajonė išsipildė,  tai buvo lyg pasakoje: vargingas kaminkrėtys, pirkdavęs įvairius loterijos bilietus, laimėjo visos Rusijos loterijos prizą. Tiksliai nežinau, kiek pinigų jis gavo, bet tais laikais tai buvo didžiulė suma. Mano prosenelis nupirko didelį namą Kaune. Jis gyveno ten su šeima ir augino vaikus. Nežinau, kiek vaikų turėjo prosenelis. Vienas iš jų buvo mano senelis Jokūbas Gurvič, vienos iš daugelio Kauno sinagogų rabinas.

Aš senelio nepažinojau. Jis mirė 1911 metais. Jis nebuvo senas, mirė sulaukęs 60 metų. Per Pirmąjį pasaulinį karą visa šeima: močiutė, jos vaikai ir jų šeimos, kaip ir daugelis kitų žydų buvo ištremti iš Rusijos imperijos pasienio zonos į tolimesnius rajonus. Jie atsidūrė Povolgėje, Kinešmos mieste, Ivanovo srityje (apie 400 km nuo Maskvos), kur praleido kelerius metus. Grįžusi į Lietuvą, močiutė apsigyveno pas vyresniąją dukrą Blumą. Ji gyveno už senelį daug metų ilgiau, močiutė buvo tikra žydų moteris, griežtai besilaikanti visų žydiškų tradicijų. Neprisimenu, kad ji kada nors būtų buvus be galvos apdangalo. Ji visuomet dėvėjo tvarkingą, ypatingu būdu surištą skarelę, kuri atrodė tarsi kepuraitė.

Močiutė labai mylėjo savo anūkus, ji buvo švelni ir gera moteris. Nepaisant to, kad buvo rabino žmona, Esteros pažiūros buvo gana demokratiškos. Ji domėjosi šiuolaikiniu gyvenimu, politika, mėgo žiūrėti filmus ir turėjo tvirtą savo nuomonę. Močiutė padėjo dukrai buityje ir auginti vaikus. Iki pat savo gyvenimo pabaigos ji griežtai laikėsi kašruto, pasninko, uždegdavo šabo žvakes, švęsdavo žydiškas šventes. Apskritai,  ji palaikė žydišką dvasią namuose. Mano močiutė mirė ketvirtajame dešimtmetyje ir buvo palaidota pagal žydiškas apeigas.

Jokūbas ir Estera (seneliai) turėjo penkis vaikus: dvi dukras ir tris sūnus. Visi suaugę vaikai su savo šeimomis gyveno dideliame name, kurį paliko prosenelis. Tas dviaukštis kvadrato formos namas turėjo kiemą, priestatus ir dvidešimt butų. Butų pakako visiems vaikams, o likusieji buvo išnuomojami. Namas priklausė močiutei Esterai. Po jos mirties pagal žydų įstatymą turtą paveldėjo vyriausias sūnus, t. y. mano tėvas, o tėvas savo ruožtu padalijo turtą giminaičiams.

Bluma, gimusi 1870-aisiais, buvo vyriausia šeimoje. Jos vyro pavardė buvo Buršteinas, niekada jo nemačiau. Jis išvyko į Ameriką dar gerokai prieš man gimstant. Blumos vyras turėjo pakviesti ją ir vaikus į JAV, kai tik įsikurs. Tačiau po jo išvykimo Bluma negavo nė vieno laiško. Jis pranyko be jokių pėdsakų, o Bluma daugiau niekada apie jį nieko negirdėjo.

Jai teko kažkaip užsidirbti pragyvenimui pačiai, todėl viename mūsų namo kambaryje atidarė nedidelę maisto prekių parduotuvę. Visi mūsų kaimynai: žydai ir lietuviai  pirkdavo prekes į skolą. Visa informacija apie pirkinius ir skolas buvo registruojama į žurnalą. Vėliau pirkėjai atsiskaitydavo už prekes taip, kaip galėdavo. Bluma iš jų nereikalaudavo palūkanų ir paprasti žmonės, kurie buvo Blumos klientai, ją labai mylėjo. Mano tėvas padėdavo Blumai tiek finansiškai, tiek morališkai, nes Bluma augino vaikus be vyro. Blumos sūnus, kurio vardo neatsimenu, mirė jaunas nuo tuberkuliozės. Aš sunkiai prisimenu savo pusbrolį, kuris buvo maždaug penkiolika metų vyresnis už mane. Blumos duktė Ana (žydiškai Hana), gimusi 1910-aisiais, dar prieš karą ištekėjo už muzikanto ir kompozitoriaus Klinickio. Bluma mirė ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Anai su vyru pasisekė pabėgti nuo vokiečių 1941 m. birželį (Antrojo pasaulinio karo pradžia Lietuvoje) 2 ir jie išbuvo evakuacijoje. Ten jie subūrė lietuvišką muzikos kapelą, kuriai vadovavo Anos vyras. Po karo jie grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Klinickis tapo žinomu kompozitoriumi, o jų šeima gyveno pasiturinčiai. Ana vaikų neturėjo, ji mirė Vilniuje 1995 m.

Antroji tėvo sesuo Rolė, dvejais metais jaunesnė už Blumą, buvo laimingesnė. Jos vyras Šalomas Gefinas vertėsi medienos prekyba. Jis neturėjo savo verslo, dirbo pas turtingus gimines, lentpjūvės savininkus. Jie turėjo keistą pavardę Intellegatoriai. Jie buvo labai turtingi, o Šalomas gaudavo gerą atlyginimą. Rolė buvo namų šeimininkė. Ji rūpinosi vaikais, ji mirė dar prieš karą. Jos vyras Šalomas žuvo Kauno gete 3. Rolė ir Šalomas turėjo tris vaikus: jų dukrų Dveirės ir Chajos likimas tragiškas. Abi, gimusios 1910-aisiais, tapo komunistėmis. Jos ištekėjo už savo pusbrolių – Lietuvos žydų, taip pat uolių pogrindžio komunistų. Seserys su vyrais keletą metų gyveno Vokietijoje, Hitlerui atėjus į valdžią, jos išvyko į Sovietų Sąjungą (SSRS). Prisimenu, kad jų traukinys važiavo per Kauną, o mes visi atėjome jų išlydėti, tai truko labai neilgai. Suaugusieji spėjo persimesti keliais žodžiais perone. Tai buvo ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai SSRS vyko didysis teroras 4. Ten mano pusseserės Dveirės vyras buvo tuoj pat sušaudytas. Chajos vyras kelerius metus išbuvo sovietų koncentracijos stovykloje, daug iškentėjo ir ten mirė. Deja, neatsimenu jų pavardžių. Penktajame dešimtmetyje Dveira ir Chaja buvo reabilituotos 5 ir grįžo iš tremties į Maskvą, kur praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Jos mirė septintojo dešimtmečio viduryje. Kiekviena jų turėjo po vieną dukterį, jos gyvena kažkur Rusijoje. Jų vardų nepamenu. Rolės sūnus Jokūbas, gimęs 1920-ųjų pradžioje, karo metu tarnavo Lietuviškoje divizijoje 6. Po to grįžo į Vilnių ir buvo paskirtas į aukštas pareigas karo ministerijoje. Jis mirė 2003 m., taip ir liko nevedęs.

Neprisimenu tėvo brolių. Vienas jų, kurio vardo nebeatsimenu, mirė nuo šiltinės 1920-ųjų pradžioje. Jo našlė Polia ir sūnus Berlis, gimęs 1918 m., gyveno viename iš mūsų namo butų. Polia mirė 1930-ųjų pradžioje, Berlis, nuo vaikystės sirgęs tuberkulioze, netrukus po motinos mirties taip pat mirė. Tėvo antrasis brolis Chaimas mirė nuo kažkokios ligos, kai aš buvau kūdikis.

Mano tėvas Leizeris Gurvičius gimė 1879 metais. Tiksliai nepasakysiu, kur jis mokėsi. Manau, kad baigė gimnaziją ir tęsė mokslus. Tėvas buvo šiuolaikiškas, išsilavinęs žmogus. Jaunystėje dirbo pas savo gimines degtukų fabrike. Vėliau kartu su broliais įsigijo spaustuvę. Tai buvo didelė įmonė, kurioje buvo spausdinami laikraščiai ir žurnalai tiek lietuvių, tiek jidiš kalbomis. Tėvas laikėsi bundistinių7 pažiūrų. Nežinau, ar tėvas priklausė kokiai nors žydų organizacijai, tuo metu jų Lietuvoje buvo daug. Tėvas neturėjo laiko visuomeninei veiklai, jis nebuvo religingas žydas, į sinagogą eidavo tik per šventes, dažniausiai motinos prašomas.

Tėvas vedė būdamas trisdešimties 1909 metais. Sako, kad jis susipažino su mano motina per žydų piršlius – šadchanus (iš jidiš k.). Mano motina buvo iš Tauragės (200 km nuo Vilniaus). Mano motinos tėvai Benjaminas ir Sara Goldšmidtai buvo tikrai religingi žmonės. Senelis gimė 1860-aisiais, jis buvo gerbiamas Tauragės žydų bendruomenės žmogus. Jis buvo vietinės sinagogos prižiūrėtojas, tai buvo jo vienintelė visuomeninė veikla. Pragyvenimui jis gamino limonadą: turėjo mažytę parduotuvėlę, kurioje kartu su samdomu darbininku gamindavo limonadą. Seneliai turėjo garbingas vietas sinagogoje. Senelis buvo aukštas, gražus brazdotas vyras, visada dėvėjo kipą arba skrybėlę. Močiutė Sara visada nešiojo skarelę. Senelis turėjo savo namą Tauragėje, jis nebuvo toks didelis kaip mūsų namas. Tai buvo vieno aukšto rąstinis dviejų butų namas. Jis taip pat duodavo pajamų – viename bute gyveno seneliai, kitą butą jie nuomodavo. Goldšmitai griežtai laikėsi kašruto. Vėliau, kai seneliai atvykdavo į Kauną, jie niekada nesilankydavo savo dukters, mano motinos, namuose, manydami, kad mūsų namai ir gyvenimo būdas nėra pakankamai košeriniai. Sara ir Benjaminas visada apsistodavo pas tolimesnius giminaičius, kurie buvo tokie pat religingi kaip jie.

Mano motina Ela Goldšmit buvo vienintelė savo tėvų duktė. Ji buvo šiek tiek jaunesnė už tėvą. Ji gimė 1890 m., tuo metu vienas vaikas šeimoje, ypač tokioje religingoje, buvo labai retas dalykas. Motinos tėvai jai skyrė visą meilę ir švelnumą, kokį tik galėjo. Motina buvo išsilavinusi kaip ir tėvas. Ji kalbėjo rusiškai, lietuviškai ir vokiškai, ji buvo apsiskaičiusi ir gerai rašė. Ji ištekėjo už mano tėvo dar būdama jauna, jie mylėjo vienas kitą nepaisant to, kad jų santuoką suorganizavo šadchanai (piršliai). Vestuvės vyko Tauragėje pagal žydų apeigas sinagogoje, kur senelis buvo prižiūrėtojas. Jaunavedžiai išvyko į Kauną, kur apsigyveno senelio Jokūbo name.

Vaikystė

1910 m. gimė mano vyresnioji sesuo Ana, o 1913 m. – brolis Jokūbas, pavadintas senelio Jokūbo Gurvičiaus vardu. Aš, jauniausioji, gimiau 1920 m. balandžio 20 dieną, mane pavadino Eta. Vos prisimenu savo ankstyvąją vaikystę, iki maždaug septynerių metų. Tai buvo laimės metai, kai tėvai buvo su manimi. Prisimenu laimingas akimirkas, kai tėvas grįždavo iš darbo, apkabindavo mamą ir žaisdavo su manimi. Aš buvau mažiausioji, nes vyresnieji brolis ir sesuo tuo metu jau lankė gimnaziją Mama rūpinosi namais, jai padėjo moteris vardu Teresė. Ji buvo našlė lenkė,  jos vyras mirė vos prieš jai pradedant dirbti pas mus. Teresė, gyvenusi mažame kambarėlyje, atskirtame nuo virtuvės, tapo geruoju mūsų namų angelu. Ji puikiai kalbėjo jidiš, gamino žydiškus patiekalus motinos priežiūrima ir netrukus tapo gera virėja. Kartą per savaitę ateidavo ir skalbėja, kuri du kartus per savaitę skalbdavo skalbinius. Mūsų keturių kambarių butas buvo nepriekaištingai švarus. Kaip ir daugelyje lietuvių namų, kambariai buvo pereinami: virtuvė, paskui valgomasis, tada tėvų miegamasis ir vaikų kambarys. Baldai buvo prabangūs: iš raudonmedžio ir juodmedžio, o grindys – parketinės, užuolaidos – aksominės su auksinėmis virvelėmis. Penktadieniais mama vadovaudavo generaliniam tvarkymui: baldai būdavo išblizginami, grindys išvalomos dar kruopščiau. Penktadienio vakarą mama uždegdavo žvakes ir mes švęsdavome šabą. Nors tėvas buvo nereligingas, jis šeštadieniais nedirbdavo. Kartais nueidavo į sinagogą žmonos prašomas. Ant šabo stalo visada būdavo kepta žąsis su obuoliais, pagal šeimos tradicijas. Kartais vykdavome į Tauragę pas mamos tėvus, kai mama dar buvo gyva. Dažniausiai senelis mus nusivesdavo į sinagogą, prisimenu, kad pastatas buvo labai gražus. Atsimenu ir brolio Jokūbo bar micvos apeigas. Atvyko daug svečių – daugiausia giminės ir brolio draugai iš gimnazijos. Stalas lūžo nuo valgių ir desertų, vaikai ir suaugusieji šoko. Kai mama buvo gyva, mes švęsdavome visas žydiškas šventes, ypač Pesachą, turėjome specialius Pesacho indus – puošinus sidabro ir geriausius porceliano servizus, krištolo taures ir puodelius.

Mama labai atsakingai ruošdavosi Pesachui. 1927 ųjų pavasarį, prieš šventę, vilkėdama ploną suknelę, ji išėjo į kiemą išpurtyti kilimo. Mama, buvo gana apkūni, greitai suprakaitavo ir peršalo. Iš pradžių niekas nekreipė dėmesio į peršalimą, tačiau po kiek laiko jau buvo per vėlu, ji susirgo plaučių uždegimu. Tuo metu antibiotikų nebuvo, todėl po dešimties dienų mama mirė. Artimieji nedelsdami pasiėmė mane pas save ir parvedė tik laidotuvių dieną, kad galėčiau „atsisveikinti“ su mama. Man buvo neaišku, kas vyksta, aš nesupratau, kas yra mirtis. Tiesiog pabučiavau mamą į kaktą ir mane išvedė. Pagal žydų tradiciją vaikai neturėjo dalyvauti tėvų laidotuvėse, senelis Benjaminas reikalavo palaidoti mamą pagal žydų apeigas. Ji buvo išnešta į kapines ant lentų ir palaidota net be drobulės – tiesiai žemėje.

Po motinos mirties tėvas darė viską, kad namuose viskas liktų taip, kaip anksčiau. Jis labai sielojosi, nors stengėsi to neparodyti. Netrukus jis tapo uždaresnis, jis beveik neturėjo laisvo laiko. Paprastai jį matydavau tik per pusryčius arba vėlai vakare su laikraščiu rankose, tarsi bandantį pasislėpti nuo mūsų ir nuo gyvenimo. Prisimenu juokingą istoriją netrukus po mamos mirties. Pagal žydų įstatymą našlys turėjo vesti Polią – savo mirusio brolio našlę. Tėvas neketino vesti, ypač Polios, kurios visai nemėgo. Kad galėtų pareikšti prieštaravimą, pagal žydų tradiciją jis turėjo eiti pas rabiną į sinagogą, nusiauti batą ir numesti jį per slenkstį. Taip jis turėjo pasakyti „ne“ santuokai su savo broliene. Prisimenu tėvą besiruošiantį tai daryti: jis nusiavė batą ir kruopščiai apžiūrėjo savo kojines ar tik nėra skylių. Juk būtų labai gėda žinomam spaustuvininkui pasirodyti prieš rabiną su suplyšusiomis kojinėmis.

Dabar namų ruošai vadovavo sesuo Ana, jai buvo 17 metų, kai mirė mama. Ji baigė jidiš gimnaziją. Sesuo tik formaliai vadovavo namams, mūsų ištikimoji Teresė, iš tikrųjų, rūpinosi viskuo. Žinoma, ji nepajėgė visko padaryti taip, kaip darydavo mama. Jautėsi, kad namuose nebėra moteriškos šilumos, bet Teresė labai stengėsi. Ji gamino žydiškus patiekalus taip, kaip juos gamino mama. Ji net bandė išlaikyti žydiškas tradicijas namuose: ne košerinę mėsą apdorodavo kaip mama – dėdavo ją ant specialios lentelės, kad išbėgtų kraujas. Šabui visada kepdavo žąsis pagal mamos receptą. Teresė stengėsi mums, vaikams, būti mama, ypač man. Ji mane lepino, kepė gardžius sausainius taip, kaip kepdavo mama. Valgomasis liko toks pat, Jokūbas persikėlė į tėvo miegamąjį, kad mes su seserimi galėtume turėti atskirus kambarius.

Keletą kartų po motinos mirties nuvykome į Tauragę aplankyti senelių. Mus pamačiusi senelė Sara stengėsi susitvardyti, kad neparodytų, kaip jai skaudu. Sielvartas, vienintelės dukters netektis, ją palaužė ir po maždaug metų ar pusantrų ji iškeliavo paskui savo dukrą. Senelis Benjaminas, likęs vienas, visą laiką paskyrė maldai. Mes stengdavomės jo nepamiršti ir aplankyti dažniau, per žydiškas šventes arba  vasaros atostogas. Senelis labai džiaugdavosi mus matydamas, jis mane vesdavosi į sinagogą. Kai senelis atvykdavo į Kauną, jis neapsistodavo pas mus, nes mūsų namai buvo nuniokoti netekties – ne tik dėl nekošerinio gyvenimo būdo. Čia jam viskas priminė dukterį, senelis nebenorėjo vesti, jis mirė vienišas Tauragėje 1936 metais.

Po mamos mirties kartais eidavome pas tetą Rolę arba Blumą šabui. Penktadienį močiutė Ester gamindavo čolentą. Puodas būdavo nunešamas į kepyklą, kur visi kaimynai laikydavo šiltai savo šabo valgį. Kai močiutė mirė, šiuos dalykus perėmė teta Bluma. Žydiškos šventės paprastai būdavo švenčiamos tetos Rolės bute. Ten susirnkdavo visa šeima: Bluma su vaikais, mūsų šeima, teta Polia ir Berlis bei tolimesni giminaičiai. Buvo Pesacho patiekalų, kuriuos pažinojau nuo vaikystės – farširuota žuvis, macų pyragai ir įvairūs desertai. Macų būdavo ir mūsų namuose. Tėvas jų parnešdavo iš sinagogos iš anksto. Šolomas, Rolės vyras, buvo labai religingas žmogus. Jis vedė sederį (vakarienę) griežtai laikydamasis visų taisyklių: berniukai užduodavo klausimus apie šventę, mes kartu  ieškodavome afikomano (mažo, paslėpto maco gabalėlio). Kai ateidavo naktis, mes visi sulaikę kvapą klausydavomės ar ateis pranašas Elijas. Nežinau kodėl, bet man labiausiai įsiminė Pesachas. Kitos šventės, švęstos pas tetą Rolę, taip pat liko mano galvoje: Chanuka, Purimas, Roš ha-šana.

Mano brolis ir sesuo abu baigė žydišką gimnaziją. Kai man suėjo šešeri ir aš pradėjau lankyti tą pačią gimnaziją, Mama dar buvo gyva, manau, tai buvo jos noras, kad jos vaikai mokytųsi hebrajų gimnazijoje. Baigiau dvi ar tris pradines klases, vėliau tėvas perkėlė mane į naujai atidarytą jidiš licėjų. Iš pradžių tas licėjus buvo pavadintas Šolomo-Aleichemo vardu, tai buvo nuostabi mokykla. Mano mokymosi licėjuje metai, ko gero, buvo patys šviesiausi mano gyvenime. Mokslas buvo mokamas, dažniausiai čia mokėsi pasiturinčių tėvų vaikai, bet buvo ir neturtingų žydų vaikų. Už jų mokslą mokėjo specialus fondas, į kurį aukodavo turtingi žmonės. Visos pamokos buvo dėstomos jidiš kalba, gimnazijoje buvo švenčiamos žydų šventės. Smagiausia – Purimas, kai rengdavome karnavalą ir visi vaišindavome vieni kitus šalachmones (shalach manos) – tai žydų tradicija keistis dovanomis, saldumynais per Purimo šventę). Teresė man pasiūdavo karnavalo kostiumą, ji iškepdavo ir šalachmones. Gimnazijoje vyravo demokratiška atmosfera. Mes mokėmės Tanacho kaip vieno iš religinių dalykų, bet gana formaliai. Iš vaikų niekas nereikalavo gilaus religijos išmanymo. Modernūs mokslai buvo dėstomi labai aukštu lygiu, turėjome puikių mokytojų: tikrų entuziastų, atsidavusių savo darbui. Labiausiai visi mėgome lietuvių kalbos mokytoją Zimanį. Jis buvo jauniausias mokytojas, tik dešimčia metų vyresnis už mus. Be lietuvių kalbos, Zimanis dar dėstė biologiją, organizuodavo žygius į apylinkes, pasakodavo nuostabias istorijas. Mylėjome ir geografijos mokytoją Iciksoną ir dar daug kitų. Man labiau patiko humanitariniai mokslai, mėgau literatūrą, muziką ir šokius. Lankėme ir popamokines veiklas, mokėmės groti pianinu. Tėvas nupirko man pianiną, labai mėgau šokti, tad lankiau choreografijos studiją. Svajojau tapti balerina, turėjau daug draugų;  ir berniukų, ir mergaičių. Mes vaikščiodavome Kauno Laisvės alėja, gerdavome arbatą ir kavą, pirkdavome skanumynus kavinėse ir konditerijose. Domėjausi teatru, Kaune buvo du žydų teatrai, mėgau lankytis muzikiniuose ir dramos spektakliuose.

Mes jau nebebuvome vaikai: dauguma turėjome savo politines pažiūras. Sesuo Ana buvo visiškai apolitiška; brolis Jokūbas įstojo į sionistinę 8 organizaciją „Beitar“ 9 ir svajojo apie Izraelį. Aš domėjausi komunistinėmis idėjomis. Tuo laikotarpiu susidraugavau su Jevsejumi Jacovskiu, jis buvo pogrindinis komjaunuolis 10. Jo mama, žymaus kino režisieriaus žmona, buvo komunistė. Tai buvo paauglių romantizmo metai, kai komunizmo idėjos apie lygybę ir brolybę atrodė labai patrauklios. Aš taip pat ėmiau lankyti pogrindinio komjaunimo susirinkimus, ten studijavome marksizmo ir leninizmo klasikų darbus, skaitėme laikraščius ir žurnalus iš Sovietų Sąjungos, svajojome apie šviesią komunistinę ateitį. Nieko nežinojome apie represijas, areštus ir visus Stalino režimo siaubus. Mes nuoširdžiai žavėjomės Stalinu, kartais mūsų susirinkimai vykdavo mūsų namuose. Tėvas dažnai grįždavo namo tik paryčiais, jis beveik nekreipdavo dėmesio į mano veiklą. Labiausiai rūpinosi Teresė, ji nesuprato, apie ką mes kalbame, bet bijojo, kad valdžia sužinos apie mūsų slaptus susirinkimus. Kartais susirinkimų metu, kai būdavo kalbama apie komunizmo idėjų triumfą, Teresė klūpėdavo ir pradėdavo melstis. Nežinau, ko ji prašė Dievo, bet vienas iš jos prašymų buvo apsaugoti mane nuo nelaimių ir bėdų.

Nelaimės jau artinosi. Viena iš mūsų organizacijos užduočių buvo antimilitaristinė propaganda, nes visi iš laikraščių žinojome apie Hitlerį, apie „Krištolinę naktį“ 11 ir numanėme, kokių planų naciai gali turėti mūsų šalims ir tautų pavergimui. Mano draugė Zelda Ušpitz ir aš platindavome lapelius – juose buvo propaganda prieš karą ir Hitlerį. Nieko blogo juose nebuvo, vis dėlto kažkas mus įskundė. Zeldą ir mane suėmė, tai įvyko 1935 metais. Mus visą naktį laikė sulaikytas, o ryte išvežė į kalėjimą. Kauno kalėjime buvo speciali kamera politiniams kaliniams, ten buvo daugiau kaip 30 moterų – visos jos buvo areštuotos dėl dalyvavimo pogrindinėse komunistinėse organizacijose. Daugelis buvo kalintos ne vieną kartą, bet visos – degančios idėjomis. Labiausiai iš kitų išsiskyrė lietuvė Huduskaitė. Man viskas atrodė įdomu, visai nebaisu. Matyt, nebijojau, todėl, kad buvau jauna, nes mes nuolat šnekėdavome ir daug ko mokėmės. Vyresnės draugės nepalikdavo mūsų ramybėje nei kalėjime, tęsė savo propagandą. Vesdavo pamokas, paskaitas, pasakodavo apie Leniną 12 ir kitus politinius veikėjus. Kambariuose patalynė buvo keičiama kasdien, maitino sočiai. Be to, tėvas surado pažįstamą gydytoją kalėjime ir per jį man kažką atsiųsdavo. Viską, ką gaudavau, dalydavausi su savo kameros draugėmis. Kartais mane kviesdavo tardytojas, jis su manimi elgėsi draugiškai. Švelniai mėgino mane „auklėti“ – kaip gali pasiturinčio žmogaus dukra domėtis „marginalų“ idėjomis. Nei aš, nei Zelda neprisipažinome, kad esame pogrindinės organizacijos narės. Kalėjime praleidau du mėnesius, tėvas visais būdais mėgino mane išlaisvinti. Užstato suma buvo milžiniška – apie 100.000 litų. Tėvas įkeitė mūsų namą, pasiskolino pinigų iš visų draugų ir giminių, taip pat užstatė vieno giminaičio namą. Užstatas buvo sumokėtas ir mane paleido į laisvę. Tėvas niekada manęs nebarė, jis džiaugėsi, kad esu namie. Netrukus įvyko teismas, kuriame Zeldai ir man buvo paskirta aštuonerių metų bausmė. Laimei, ji buvo lygtinė, nes abi buvome nepilnametės, užstatas buvo grąžintas.

Mano nesėkmingos politinės karjeros pasekmė buvo pašalinimas iš gimnazijos. Paskutiniais metais mokiausi namuose ir laikiau išankstinius egzaminus. Nutraukiau veiklą komjaunime, nes susitikinėti pas mus buvo nesaugu. Draugai taip pat nebenorėjo man pavesti jokių užduočių, nes manė, kad mane seka, palaipsniui nutolau nuo savo komjaunimo būrelio. Tais metais mes su tėvu labai suartėjome, pajutau, kaip stipriai jis mane myli, kai rimtai susirgau. Mane kamavo drebulys, o kaip komplikacijos pasekmė - skaudėjo ausis, visą žiemą sirgau, o tėvas rūpinosi manimi. Tada aš dar negalvojau apie tėvo vienatvę, tikriausiai, jis turėjo moterų, bet nei su viena nekūrė rimtų santykių. Kartą tėvas norėjo vesti mielą, kultūringą pradinių klasių žydų mokyklos mokytoją, bet sesuo Ana tam smarkiai priešinosi. Sunku pasakyti, kas tai buvo – jos savanaudiškumas ar pavydas. Ji elgėsi nederamai, kone drausdama tėvui tuoktis. Mano tėvas – toks gražus ir protingas – liko vienišas. Jo hobis buvo šachmatai, jis buvo labai talentingas šachmatininkas, Kauno šachmatų klubo narys. Kartą į mūsų miestą atvyko garsusis Laskeris* ir surengė simultaninę partiją, tąkart tėvui pasisekė; jo ir Laskerio partija baigėsi lygiosiomis. *Laskeris (Emanuelis Laskeris, 1868–1941) – vokiečių šachmatininkas, teoretikas ir rašytojas, antrasis pasaulio čempionas (1894–1921), daugelio knygų autorius „Common sense in Chess“  (liet. k. Sveikas protas šachmatuose) (1895 m.) ir „Manual on Game of Chess“ (liet.k. Šachmatų žaidimo vadovas). 1902 m. jis apgynė matematikos daktaro disertaciją Heidelbergo universitete.

Po kelerių metų, 1939 m. sausį tėtis išsimaudė vonioje ir peršalo. Kaip ir mama, jis mirė nuo plaučių uždegimo. Tėvo laidotuves prisimenu labai gerai, nepaisant to, kad jis buvo nereligingas, jis buvo palaidotas pagal oficialią žydų tradiciją: paguldytas ant grindų. Jis buvo palaidotas be karsto, mes laikėmės gedulo – šivos (judaizme – gedulas, trunkantis 7 dienas po laidotuvių).

Sulaukusi aštuoniolikos, tapau visiška našlaite, Ana išėjo dirbti, Jokūbas studijavo Kauno universiteto inžinerijos fakultete. Po tėvo mirties jis perėmė jo spaustuvės verslą, jie gyveno gana pasiturinčiai. Praėjus metams po tėvo mirties, Jokūbas vedė, jo sužadėtinė Sonja buvo iš labai religingos ir turtingos šeimos. Jos tėvai gyveno mažame Lietuvos miestelyje. Jokūbo artimo draugo Gefelio mama pasirūpino vestuvių šventės organizavimu. Visi Sonjos šeimos nariai buvo sionistai, o jų mama – pati aktyviausia. Ji buvo nuostabi moteris, labai gyvybinga. Vestuvių šventė vyko jos prabangiame name. Ji buvo tarsi motina mano broliui. Brolis ir jo nuotaka buvo sutuokti po chupa, o po to įvyko linksma vestuvių puota.

Kai tėvas buvo gyvas, aš buvau namuose, vėliau turėjau galvoti apie darbą. Visada troškau būti gydytoja, todėl įstojau į slaugių kursus. Tai buvo žydiški kursai, organizuoti Žydų sveikatos draugijos. Paskaitos vyko vakarais, o popietėmis praktikavomės visuose žydų ligoninės skyriuose. Buvo nemalonu rūpintis vidurių šiltine sergančiais žmonėmis infekciniame skyriuje, tačiau su tuo susitaikiau suprasdama, kad gydytojai turi dirbti su visais pacientais.

Sovietų invazija į Baltijos šalis

Prieškarinis laikotarpis - 1940 metai, buvo laimingiausi mano gyvenime. Išsipildė mano svajonė: Lietuvoje buvo įvesta sovietinė santvarka 13. Žmonės sutiko sovietų armiją su gėlėmis, mes su drauge taip pat ėjome pasitikti kareivių. Man atrodė, kad gyvenimas virs nepertraukiama laisvės ir lygybės švente. Spaustuvė ir mūsų namas buvo nacionalizuoti, nors mums paliko mūsų butą. Man tas sovietų valdžios žingsnis atrodė visiškai teisingas. Laimei, nė vienas iš mūsų šeimos nebuvo areštuotas. Kai kurie mano pažįstami buvo ištremti į Sibirą 14, ištėmė ir mano draugės Lejos Giršon šeimą. Gal kiek ir keista, švelniai tariant, bet aš vis tiek tikėjau sovietų režimu. Dar keisčiau buvo tai, kad iš parduotuvių beveik dingo visi produktai. Iš daugybės duonos rūšių beliko tik dvi: sėlenų ir ruginė. Visi skanūs dešros gaminiai ir kiti gardumynai tiesiog pradingo.

Tuo metu mano draugė Eva Mirskaja grįžo iš Kauno. 1936 m. jos tėvas, pogrindžio komunistas, pasirūpino, kad jo šeima išvyktų iš sovietų Rusijos. Vos tik Evos tėvas atvyko, jis buvo areštuotas ir apie jį daugiau nebuvo jokių žinių, o jos motina mirė. Eva įsidarbino kažkokioje gamykloje. Ji gyveno bendrabutyje mažame sovietų Rusijos miestelyje. Ji labai stengėsi, kad niekas nesužinotų, kad jos tėvas buvo „liaudies priešas“ 15. Mane pribloškė jos pasakojimai apie tai, kas vyko SSRS ir labiausiai nustebino jos godumas gardžiam maistui ir drabužiams. Eva paaiškino, kad sovietų Rusijoje ji viso to buvo netekusi. Draugės atvykimas sudaužė mano susižavėjimą sovietų režimu.

Man reikėjo dirbti. Mano brolis vadovavo dirbtuvei tekstilės fabrike. Aš dar kurį laiką mokiausi kursuose, paskui susiradau darbą. Mano sesuo Ana tuo metu jau dirbo valstybiniame archyve, aš taip pat ten įsidarbinau.

Ankstyvaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais sutikau vieną jauną vyriškį. Keletą kartų nuėjome į kiną, išgėrėme kavos kavinėje ir netrukus nebegalėjome vienas be kito gyventi. Mano draugas Chaimas Leikovičius buvo pora metų vyresnis už mane. Jis įsimylėjo mane, Chaimas buvo labai rūpestingas ir atsargus žmogus, todėl ir aš jį pamilau. Mus siejo vienas bendras pomėgis – teatras. Mes su Chaimu lankydavomės baleto spektakliuose. Tuo metu į Kauną dažnai atvykdavo garsūs baleto šokėjai iš Maskvos. Chaimas dalyvavo mėgėjų teatro pasirodymuose, jo svajonė buvo tapti režisieriumi.

Per karą

1941 m. birželio 22 d., 4 valandą ryto, pabudau išgirdusi nepažįstamą variklio griausmą. Kauno padangėje skrido karinis lėktuvas su nepažįstamais ženklais. Iš pradžių pagalvojau, kad tai tik pratybos – pastarąjį mėnesį jų buvo daug. Netrukus pasigirdo ir sprogstančių bombų garsai, taip sužinojome, kad prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 

Sesuo Ana jau kelis mėnesius dirbo Vilniuje. Jis tapo Lietuvos 16 dalimi, todėl apie ją nieko nežinojau. Brolis ir jo nėščia žmona Sonja, jau septintą mėnesį besilaukianti, išvyko su evakuojama tekstilės fabriko kolona praktiškai be nieko - abu atsidūrė evakuacijoje. Jie neturėjo laiko pasiimti pinigų, dokumentų ar daiktų. Aš kartu su Chaimu ir Kauno grupe išvykau iš miesto, neturėjau naujojo sovietinio paso, todėl pasiėmiau tik asmens tapatybės dokumentą, šiek tiek pinigų ir daiktų. Negalėjome daug vežtis, be to, tikėjome sovietine propaganda ir manėme, kad nacistai bus išvyti per kelias dienas. Keletą dienų ėjome plentu Latvijos link, kelyje buvo begalė žmonių – einančių pėsčiomis, važiuojančių vežimu ar automobiliu. Keliasdešimt kilometrų nuvažiavome sunkvežimiu, o paskui vėl teko eiti pėsčiomis. Trečią mūsų kelionės dieną pasirodė vokiečių lėktuvai ir pradėjo bombarduoti žmonių koloną – taikius gyventojus. Galiausiai pasiekėme Latviją, ten mums pavyko įsėsti į traukinį. Nuvažiavome kelis kilometrus ir sustojome, priešais pamatėme subombarduotus automobilius ir žmonių lavonus, išgirdome sužeistųjų aimanas. Traukinys, kaip ir kelias, buvo sunaikintas bombardavimo, padėjome šalinti nuolaužas - buvo baisu. Kelyje buvome apie tris savaites. Stotyse duodavo virinto vandens, kartais duodavo duonos ir šilto maisto – košės ir kopūstienės.

Atvykome į Rusijos miestą Kirovą (800 km nuo Maskvos), dvi ar tris naktis praleidome geležinkelio stotyje. Nuėjau į evakuacijos punktą ir sužinojau, kad archyvas, kuriame dirbau, buvo evakuotas į Čkalovską, į Nižnij Novgorodo sritį (550 km nuo Maskvos). Mes su Chaimu išvykome į Čkalovską. Kelias buvo ilgas: pirmiausia Volga plaukėme laivu iki Kuibyševo, iš ten vėl važiavome traukiniu. Man pasisekė. Pirmąją savo atvykimo dieną sutikau draugę iš Kauno. Ji su vyru, teatro dailininku, gyveno mažame kambaryje. Netrukus jie išvyko į kitą miestą ir paliko mums tą ankštą kambarėlį. Chaimas Čkalovske neužsibuvo, jis buvo mobilizuotas į darbo armiją 17, bet ten ilgai netarnavo. Buvo pastebėtas jo talentas ir Chaimas įstojo į teatro mokyklos režisūros skyrių. Jis rašė man šiltus laiškus, tikėdamasis, kad po karo vėl susitiksime ir būsime kartu.

Netrukus po atvykimo pradėjau dirbti savo organizacijoje – Lietuvos valstybiniame archyve. Greitai suradau ir savo seserį Aną, draugė ją atsitiktinai sutiko Ufoje. Ana jau nebetikėjo mane gyvą pamatysianti, kai kurie jos pažįstami jai sakė, kad žuvau traukinyje, kuris buvo sunaikintas bombardavimo metu. Ana atvyko pas mane į Čkalovską, ji taip pat įsidarbino valstybiniame archyve.

Brolis Jokūbas, jo žmona Sonja ir jų dukrelė, gimusi 1941 m. rugpjūtį, liko Ufoje. Gyvenimas jiems buvo labai sunkus, jie badavo. Kai buvo suformuota 16-oji lietuviškoji divizija, Jokūbas nuėjo į karo prievolės skyrių ir išvyko į Balachną, kur divizija buvo performuojama. Sonja su kūdikiu atvažiavo pas mus, mergaitė gimė labai silpna, todėl kelionėje sunegalavo. Vos atvykusi Sonja nuvežė ją į ligoninę ir ten ji mirė, Sonja tarsi pakriko, nieko nesuvokė. Mes su seserimi nunešėme mažą karstelį, iš lentų sudėtą, į kapines. Vietiniai kasėjai už butelį degtinės iškasė duobę įšalusioje žemėje (buvo vasaris) ir mes palaidojome kūdikį.

Gyvenimas buvo sunkus. Aš ir Ana gavome maisto korteles 18, tačiau maisto daviniai buvo menki – nuolat jautėme alkį. Sonja visą žiemą sirgo, vėliau irgi pradėjo dirbti. Kai brolis sužinojo apie kūdikio mirtį, jis susipyko su žmona – jie ir iki tol nelabai sutarė. Jokūbas rašė Sonjai, kad galės su juo skirtis, jei jis sugrįš iš fronto. Po kiek laiko Sonja sutiko kitą vyrą, juos siejo artimi santykiai, todėl ji iš mūsų išėjo.

Ana, kuri iki karo mane laikė mažu vaiku, tapo man pačiu artimiausiu žmogumi. Kartu ištvėrėme badą ir šaltį, palaikėme viena kitą. Sulaikę kvapą sekėme sovietų informacijos biuro pranešimus, kiekviena sovietų armijos 19 pergalė artino mūsų sugrįžimą į Lietuvą. 1943 m. pradžioje, kai buvo paskelbta, kad į lietuvišką diviziją šaukiamos moterys, Ana buvo pašaukta. Ji tapo radiste, iki pat karo pabaigos tarnavo lietuviškoje divizijoje. Didžiausia mano džiaugsmo diena buvo Lietuvos išlaisvinimas 1944 m. vasarą. Tą dieną šventėme su draugais, su kuriais susipažinau evakuacijoje.

Pokaris

Gyvenau Čkalovske iki 1945 m. gegužės. Mūsų organizacija ruošėsi išvykti į Lietuvą, grįždama atgal užsukau į Maskvą. Ten gyveno mano tolimesni giminaičiai, todėl apsistojau pas juos, likau ten savaitei. Su Chaimu susitikdavome kasdien, vaikščiodavome nuostabaus miesto gatvėmis. 1945 m. gegužės 9 d. kartu su juo nuėjome į Raudonąją aikštę. Tai buvo visuotinės euforijos ir džiaugsmo šventė, žmonės tuo pačiu metu ir verkė, ir juokėsi. Nepažįstami žmonės vieni kitus glebėsčiavo, vakare buvo fejerverkai, tai mane ypač sužavėjo. Niekada nebuvau mačiusi nieko panašaus, kitą dieną Chaimas primygtinai reikalavo, kad mūsų santuoka būtų įregistruota civilinės metrikacijos skyriuje. Tačiau santuokos įregistruoti negalėjome, nes neturėjau sovietinio paso, tikriausiai, taip buvo lemta. Su Chaimu mus siejo šilti santykiai, bet širdyje neturėjau meilės. Supratau, kad esame pernelyg skirtingi. Aš džiaugiausi kiekvienu gyvenimo įvykiu, nesiskundžiau tuo, kas buvo praeityje, nebuvau susitelkusi į laikinas negandas. Mane labiau rūpėjo aukštesni tikslai. Chaimas visada buvo paniuręs, nuolat prisimindavo materialinius praradimus, tai nuodijo mūsų bendravimą. Atsisveikinau su sužadėtiniu, pažadėjusi jo laukti Vilniuje, ir išvykau namo.

Atvykusi į pokarinį Vilnių, nusprendžiau čia pasilikti, Kaune manęs niekas nelaukė. Mūsų namas buvo nacionalizuotas, butas mums nebepriklausė ir supratau, kad ten jau seniai gyvena kiti žmonės. Vilniuje buvo lengviau rasti darbą ir būstą. Sesuo Ana gyveno Rygoje, po demobilizacijos ji ten ir liko, brolis dar tarnavo armijoje. Mieste nebuvo laisvų butų, o aš nemokėjau vaikščioti po įstaigas ir „stumti reikalų“. Turėjau išsinuomoti ankštą kambarėlį, įsidarbinau Kultūros ministerijoje, ten dirbo nuostabus kolektyvas. Dirbo daug žydų, su kai kuriais susidraugavau, svarbiausia buvo tai, kad radau meilę – tikrą, viska galinčią meilę.

Sutikau lietuvį vaikiną Augustiną Savicką, jis buvo dailininkas. Jo likimas - vertas dėmesio, jo tėvas, lietuvis, buvo dailininkas ir diplomatas. Jis įsimylėjo žydę merginą Idą iš Šiaulių. Kai jis jai pasipiršo, jos tėvai griežtai pasipriešino santuokai, jie nenorėjo, kad jų duktė tekėtų už lietuvio. Jaunuoliai susituokė nepaisydami tėvų valios, kurie faktiškai juos paliko be cento. Sutuoktiniai gyveno visiškoje santarvėje ir meilėje. Jie turėjo du vaikus: vyresnįjį Algirdą, gimusį 1918 m. ir Augustiną, bendraamžį su manimi. Augustino tėvas dirbo diplomatinėje tarnyboje Prancūzijoje. Kai sovietai atėjo į Lietuvą, jis nusprendė nebegrįžti į tėvynę, bijodamas, kad gali būti suimtas. Nežinau, kas jam vėliau atsitiko, o Ida nusižudė Vilniaus gete – ji neištvėrė vargų ir kančių. Vyresnysis brolis Algirdas priėmė judaizmą, kad galėtų vesti žydę, jis atsidūrė gete kartu su savo žmona. Jis buvo laisvas, bet nusprendė dalytis mylimosios likimu, tačiau abu žuvo.

Augustinas ir aš pradėjome gyventi kaip vyras ir žmona, oficialiai nesusituokę. Gyvenome ankštame kambarėlyje, nekreipdami dėmesio į pokario sunkumus. Dažnai eidavome miegoti alkani, bet mūsų meilė buvo svarbiausia. 1946 m. pastojau ir mūsų santykiai dėl to nepasikeitė, tačiau Augustinas pradėjo gerti. Jis dažnai grįždavo girtas ir priekaištaudavo žydams. Jis nebuvo antisemitas – tiesiog manė, kad žydai esą nelaimingi ir nešantys bėdas. Jis buvo tuo įsitikinęs dėl savo motinos ir brolio likimo. Dažnai susipykdavom ir tai apkartino mūsų gyvenimą. 1947 m. pradžioje pagimdžiau sūnų, kurį pavadinau Edvardu – kaip Augustinas prašė, kurio nors savo giminaičio garbei. Augustinas, žadėjęs ateiti mūsų pasiimti, vis delsė - jis taip ir neatėjo. Mano pavardė buvo įrašyta sūnaus gimimo liudijime. Aš esu labai išdidaus būdo, parašiau Augustinui, kad pati užauginsiu sūnų. Sesuo Ana, kuri buvo netekėjusi, labai mylėjo mano berniuką ir man viskuo padėjo, gyvenau su ja dvejus metus.

1949 m. grįžau į Vilnių, o man pasiūlė darbą tiekimo skyriaus ekonomikos poskyryje. Greitai gavome kambarį ir mūsų gyvenimas po truputį gerėjo. Sunkumų buvo, bet niekam dėl jų nesiskundžiau. Man padėjo sesuo,Vilniuje gyveno ir Jokūbas. Jis buvo antrą kartą vedęs, jo žmona bvuo Golda, jis taip pat padėdavo man ir mano sūnui. Mano sūnus buvo nuostabus, protingas ir paklusnus berniukas. Jis lankė darželį, visi jį labai mylėjo. Mano pusseserė Ana ir jos vyras Klinickis labai mylėjo mano sūnelį. Jie neturėjo vaikų, todėl ir jie man padėjo. Mano sūnaus tėvas dažnai ateidavo ir prašydavo atleisti, bet jo priklausomybė alkoholiui buvo stipresnė. Bijojau, kad mano sūnus netaptų toks kaip jis, todėl dažnai neleisdavau tėvui jo matyti. Kai Chaimas, grįžęs į Vilnių, man pasipiršo, aš atsisakiau – kaip atsakiau ir kitiems vyrams – nusprendusi, kad geriau sūnų auginsiu viena, nei su vyru, kuris sūnui bus patėvis.

Dirbau nuostabiame kolektyve ir susiradau daug gerų draugų. Švęsdavome žydų šventes: per Chanuką, Purimą ir Pesachą susirinkdavo daug žmonių. Darbe atvirai kalbėjome jidiš, kas Lietuvoje buvo įprasta. Manęs nepalietė nei 1950-ųjų pradžios antisemitinės kampanijos („kosmopolitų“ 20 kampanija), nei gydytojų byla 21. Žinoma, labai nerimavome, galvodami, kad žydai yra atleidžiami iš darbo, netgi areštuojami, bet tai aplenkė ir mane, ir mano draugus. 1953 m., kai mirė Stalinas, verkiau kartu su daugybe kitų žmonių, nešiojau gedulo juostelę ir stovėjau sargyboje prie jo portreto. Bėgant metams vis daugiau sužinojau apie Staliną, todėl XX Komunistų partijos suvažiavimo 22 nutarimai manęs nenustebino – priešingai, man atrodė, kad pagaliau triumfavo teisingumas.

Mūsų įmonėje, kurioje dirbau, buvo didelis skaičiavimo centras, aš dirbau kompiuterių operatore. Kompiuteris, su kuriuo dirbau 7-ojo dešimtmečio pradžioje, užėmė pusę mano kabineto. Supratau, kad man būtina turėti aukštąjį išsilavinimą, todėl įstojau į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Žinoma, man buvo sunku mokytis, dienomis dirbau. Be to, turėjau rasti laiko nusipirkti produktų, gaminti maistą, tvarkytis, prižiūrėti sūnų. Universitete man sekėsi visai neblogai ir išlaikiau egzaminus. Labai mėgau skaityti, knygų gauti buvo sunku. Paprastai žmonės skolindavo jas vieni kitiems ir jos būdavo nuskaitytos, susidėvėjusios. Prenumeravome žurnalus, gaudavome naujienų, vėliau atsirado nepriklausomų leidyklų, kuriose buvo galima skaityti sovietų cenzūruotas knygas ir informaciją apie Izraelį. Pradėjau perrašinėti nelegaliai iš užsienio atvežtas knygas. Vieną egzempliorių pasilikdavau sau, kitą – draugams. Mane labiausiai domino objektyvi informacija apie Izraelį, nes tuo metu vyko Šešių dienų karas 23, o sovietinė žiniasklaida Izraelį šmeižė. Be to, rinkau garsenybių citatas apie žydus, tai buvo laikas, kai turėjau laikyti baigiamuosius egzaminus ir rašyti diplominį darbą. Pasiėmiau studentų atostogas ir ruošiausi egzaminams su savo lietuve drauge, staiga kažkas pasibeldė į duris ir tarpduryje pamačiau du vyrus, parodžiusius KGB pažymėjimus 24. Jie gana mandagiai pakvietė mane eiti su jais, mano draugė buvo šokiruota. Mane tardė kelias valandas. Pasirodo, tarp vienos iš suimtų skaitytojų buvo provokatorius. Nuo paauglystės mokėjau tvirtai pasakyti „ne“. Ryžtingai neigiau savo dalyvavimą platinant antisovietinę literatūrą. Patvirtinau, kad rinkau žymių žmonių citatas apie žydus, nes būdama tikra žydė domėjausi viskuo, kas susiję su mano kilme. Man pasisekė, kad nebuvo atlikta krata namuose, ten laikiau daug draudžiamos literatūros. Jei ji būtų rasta, nei manęs, nei mano sūnaus nebūtų pasigailėta. Ryte mane parvežė namo, po to nebeturėjau noro mokytis ir laikyti baigiamųjų egzaminų. Taip penkerių metų studijos nuėjo perniek – diplominio darbo neapgyniau.

Darbo vietoje žmonės ir toliau elgėsi su manimi gerai, tarsi nieko nebūtų žinoję apie mano sulaikymą. Aš visada gerai elgiausi su žmonėmis ir jie man atsidėkojo tuo pačiu. Beveik kasmet gaudavau profesinės sąjungos apmokėtus kelialapius į Druskininkų ar Palangos sanatorijas, o sūnus vasaromis važiuodavo į pionierių stovyklas, už kurias taip pat mokėjo profesinė sąjunga. Ten dirbau iki pensijos.

Sūnus mane džiugino gerais pažymiais. Rusų mokykloje, kurią jis lankė, buvo daug mišrių santuokų vaikų, todėl vaikai nejautė antisemitizmo. Sulaukęs šešiolikos ir eidamas pasiimti paso, jis pasirinko mano tautybę. Jo pasirinkimas buvo būti žydu, nors jis pažinojo savo tėvą ir gana dažnai jį matydavo. Edvardas įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą, į Televizijos ir radijo aparatūros specialybę. Baigęs studijas, buvo paimtas į kariuomenę ir tarnavo radiolokacijoje kaip karininkas. Tai turėjo neigiamų pasekmių mūsų šeimai, kai aš labai norėjau išvykti į Izraelį. Supratome, kad sūnus negaus leidimo, nes turėjo prieigą prie slaptos karinės informacijos, kurios galiojimo laikas buvo trisdešimt metų, o jis niekada nenorėjo emigruoti iš Lietuvos.

Mano brolis Jokūbas laimingai gyveno su žmona Golda. Jis baigė Kauno universiteto Ekonomikos fakultetą. Užėmė gana svarbias pareigas. Jokūbas ir Golda susilaukė dukters, kurią pavadino Ela, savo žuvusios dukters vardu. 1972 m. visa šeima išvyko į Izraelį, ten brolis iš karto gavo darbą, nes buvo baigęs hebrajų licėjų ir puikiai mokėjo hebrajų kalbą. 10-ajame dešimtmetyje, po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai tapo įmanoma atvirai vykti į bet kurią šalį, nuvykau aplankyti brolio. Izraelyje praleidau tris mėnesius ir labai jį pamilau. Brolis visiškai padengė mano išlaidas, antrą kartą į Izraelį vykau su sūnumi. Jam patiko, bet jis tvirtai nenorėjo išvykti iš Lietuvos. Brolis tuo metu jau buvo našlys, jis tik porą metų išgyveno ilgiau už žmoną, Jokūbas mirė 2000 m. Aš pasiėmiau savo vyresniąją seserį į Vilnių, ji buvo netekėjusi, todėl penkerius metus ja rūpinausi. Taip pat rūpinausi savo pussesere Ana Klinickaja, kuri sunkiai susirgo likusi našle. Abi jos mirė man akyse, tai įvyko 1995 m.

Dabar gyvenu viena. Mano sūnus neseniai vedė. Jo žmona, lietuvė Lima, yra labai gera moteris. Ji kilusi iš buvusių pogrindininkų šeimos, ji labai palankiai žiūri į žydus. Mano sūnus turi du vaikus. Vyriausiajam Tomui – 21-eri, baigęs mokyklą,  jis išvyko į Dubliną. Ten rado darbą ir stengiasi prasimušti savo jėgomis. Jaunesnioji dukra Julija gimė 1987 m. Julija paveldėjo savo senelio Augustino meninį talentą. Šiemet ji baigia mokyklą ir ketina stoti į Dailės akademiją. Aš padėjau auginti anūkus, jie mane labai myli. Nors jų dokumentuose įrašyta lietuvių tautybė, visi jie, ypač Julija, domisi praeitimi ir dažnai klausinėja manęs apie mūsų šeimos ikikarinę istoriją.

Kai dar buvo gyva sesuo, sužinojau apie veikiančią žydų bendruomenę. Kartu su ja pradėjome čia lankytis. Čia mums daug kuo padėdavo, ypač su medicina, kai Ana sirgo. Dabar, kai gyvenu viena ir mano anūkams nebereikia nuolatinės priežiūros, dirbu bendruomenės medicinos centre savanore. Dirbu kelias valandas kasdien, tai suteikia jausmą, kad esu reikalinga. Man patinka bendrauti su čia ateinančiais žydais, mano draugai taip pat dirba bendruomenėje. Kartu laikomės Šabo ir švenčiame žydų šventes. Neseniai susirinkome per Šavuotą ir gaminome tradicinius patiekalus iš pieno ir varškės.

Mano gyvenimas nebuvo lengvas. Aš viena užauginau sūnų, materialiai buvo sunku, tačiau dabar man nieko netrūksta. Gaunu pensiją, be to, pagal restitucijos įstatymą gavau kompensaciją už mūsų namą Kaune. Pinigus pasidalijau su broliais ir seserimis ir padėjau anūkams. Mano gyvenime buvo meilės: su abiem savo gyvenimo vyrais išlaikiau gerus santykius, nors ir išsiskyrėme. Chaimas išvyko į Izraelį ir mirė prieš kelerius metus, Augustinas dabar gyvena Vilniuje. Jis labai serga ir aš jam padedu. Visada turėjau daug draugų, kurie palengvino mano gyvenimą. Mes jaučiamės laisvi nepriklausomoje Lietuvoje 25 ir tai yra gerai visiems. Tikiuosi, kad Lietuva, būdama Europos dalimi, laikysis europinių standartų ir taisyklių žydų bei kitų tautybių atžvilgiu.

Aiškinamasis žodynėlis