Israelis Lempertas

ISRAELIS LEMPERTAS
Vilnius
Lietuva

Sutikau Israelį Lempertą Lietuvos žydų bendruomenėje ir jis iškart sutiko duoti interviu. Jis buvo labai užsiėmęs, taigi negalėjo skirti man pakankamai dėmesio. Pasiūliau paimti interviu jo namuose, tačiau jis atsisakė, teigdamas, kad žmona serga, todėl susitarėme susitikti bendruomenės namuose kai tik jis galės. Israelis – neaukštas, sportiško sudėjimo vyras papurusiais žilais plaukais, atrodo rimtas, subtilus ir protingas. Jaučiu, kad pokalbis jam nėra lengvas. Israeliui sunku kalbėti apie savo vaikystę, žuvusius tėvą ir brolį, todėl jis daug nepasakoja apie savo šeimą ir aš nenoriu jo skaudinti papildomais klausimais.

Mano šeimos istorija
Kaip augau
Karo metai
Po karo
Žodynėlis

Mano šeimos istorija

Gimiau Lietuvos pasienio mieste Mažeikiuose, 250 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, netoli Latvijos sienos. Mažeikiuose gyveno maždaug 5-7 tūkstančiai žmonių. Žydų buvo apie 700 – 800. Aš beveik nieko nežinau apie savo protėvius. Daug dauguma jaunuolių, jaunystėje visai nesidomėjau praeitimi, turėjau galvoti apie išsilavinimą, darbą ir šeimą. Dabar jau norėčiau sužinoti giminės istoriją, bet nebėra gyvųjų, kurių galėčiau paklausti. Kiek žinau, motinos giminės yra iš Mažeikių. Prisimenu senelį iš motinos pusės Faivušą Levinsoną. Manau, jis gimė 1860-siais. Senelis buvo melamedas chederyje. Nepamenu jo dėvint kipą ar kepurę. Iš nuotraukų sprendžiant, galvos jis niekad nedengė.

Nieko nežinau apie močiutę iš motinos pusės. Ji mirė gerokai prieš man gimstant. Neprisimenu jokių pasakojimų apie ją. Netgi nežinau jos vardo. Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, žydai, gyvenantys prie fronto linijos, ypač iš Kauno apskrities, įskaitant šiai apskričiai priklausiusius Mažeikius, buvo išsiųsti į tolimus Rusijos rajonus. Antisemitiškai nusiteikę caro karinės valdžios atstovai galvojo, kad jidiš ir vokiečių kalbų giminingumas, žydų išvaizdos ir gyvenimo būdo skirtumai, lyginant su kitais vietos gyventojais, paskatints žydus užsiimti šnipinėjimu. Daug žydų šeimų iš Baltijos šalių buvo ištremti. Mano mamos šeimą ištrėmė į Berdianską, šiltą Ukrainos miestą Azovo jūros pakrantėje (1000 kilometrų į pietus nuo Kijevo). Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1, beveik visi žydai grįžo į tėvynę. Grįžo ir Faivušo Levinsono šeima. Nežinau, ar močiutė tada buvo gyva. Kiek prisimenu, senelis Faivušas gyveno vienos iš mano tetų namuose. Jis mirė 1933 metais ir palaidotas Mažeikių žydų kapinėse laikantis žydiško ritualo. Jo laidotuvėse nedalyvavau. Žydams nebuvo įprasta vestis vaikus į giminaičių laidotuves.

Faivušas turėjo daug vaikų. Mano mamos broliai išvyko į Ameriką 1920-jų pradžioje. Žinau tik jų vardus – Luji ir Beniamin ir kad jie buvo vedę ir turėjo vaikų. Nežinau jų likimo. Dar buvo penkios dukterys, įskaitant mano mamą, gimusią 1897 metais. Vyriausia sesuo, keliais metais vyresnė už mano mamą, turėjo dvigubą vardą – Roza ir Šifra. Šeimoje ją vadino Šifra. Jos vyras Aba Mets neturėjo nuolatinio darbo ir užsiiminėjo atsitiktiniais darbais. Šifra ir Aba turėjo du sūnus – Rafaelį, keturiais metais vyresnį už mane, ir mano bendraamžį Nachmaną. Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui 2 mes pabėgome su tetos Šifros šeima. Jos vyras Aba iš pradžių buvo darbo fronte 3. Jis dirbo karinėje gamykloje Sibire. Paskui jį pašaukė į kariuomenę ir jis tarnavo 1943 metais suformuotoje Šešioliktoje lietuviškoje divizijoje [batalionas vadinamas lietuvišku, nes buvo suformuotas daugiausiai iš buvusių Lietuvos piliečių, kurie buvo savanoriai, evakuotieji ar tarnavo darbo fronte]. Aba neilgai trukus žuvo mūšyje 1943 metais. Tuo metu jis jau nebuvo jaunuolis. Šifra su berniukais grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Maždaug po 20 metų ji ir jos vaikai išvyko į Izraelį. Šifra nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė 1990-jų pradžioje. Jos sūnūs sėkmingai tebegyvena Izraelyje.

Dvi mamos seserys gyveno Tarybų Sąjungoje. Lija, vyresnė už mano mamą metais ar dviem, išvyko į Baku, Azerbaidžaną, kur gyveno jos vyras. Nežinau, kaip jie susipažino. Jie karštai mylėjo vienas kitą. Lijos vyras buvo rusas ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji išvažiavo iš Lietuvos. Tuo metu skirtingų tautybių žmonių vedybos nebuvo priimtinos. Ištekėjusi Lija tapo Zimnikova. Ji buvo namų šeimininkė, o jos vyras, kurio vardo neprisimenu, užėmė įvairias pareigas Azerbaidžano vyriausybėje. Jie turėjo vienintelę dukrą Viktoriją. Persikėlusi į SSSR, Lija liovėsi susirašinėjusi su giminėmis Lietuvoje, nes tai buvo laikoma pavojinga ir SSSR persekiojama veikla [palaikyti ryšius su giminėmis užsienyje] 4. Tuo labiau, kad Lijos vyras priklausė vyriausybei. Neprisimenu, kur Lija ir jos dukra Viktorija buvo per Antrąjį Pasaulinį karą. Po karo Viktorija ištekėjo už mano draugo ir jie persikėlė į Vilnių. Kai Lija ir jos vyras paseno, jie persikėlė pas dukrą Viktoriją į Vilnių ir gyveno čia iki mirties. Teta Lija mirė 1970-jų pabaigoje.

Prieš išvažiuojant į Rusiją, mano mamos antroji sesuo Anna (taip ją vadino sovietiniais laikais, o jos tikrasis žydiškas vardas nežinomas), jaunesnė už ją 2 metais, dirbo kvalifikuota aukle Mažeikių žydų vaikų darželyje. 1920-jų pradžioje Anna slapta pabėgo iš Maskvos, SSSR, kartu su savo žydu vyru Kabo. Iki Lietuvos aneksijos prie SSSR 1940 metais 5, mama nepalaikė jokių ryšių su seserimis. Vėliau ji pradėjo su jomis susirašinėti. 1941 metų rudenį, kai fašistinė kariuomenė artėjo prie Maskvos, Anna ir jos dukra Riva nusprendė evakuotis ir atvykti pas mus į Kirovo sritį. Po karo Anna ir Riva grįžo į Maskvą. Anna mirė 1980-siais, o Riva dabar gyvena Maskvoje.

Mamos jauniausios sesers, gimusios 1910 metais, likimas yra tragiškas. Rachilė ištekėjo už išlepusio dykaduonio Rygos žydo Jakobo Rier. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, Rachilės dukrai Rozai buvo treji. Rachilė ir Jakobas su dukra antrąją karo dieną atvyko į Mažeikius. Kai mūsų šeima atsidūrė Rygoje, Jakobas labai norėjo su savo šeima nuvažiuoti pas giminaičius Salaspilyje, „pailsėti“, jo žodžiais tariant. Mes jau ruošėmės išvažiuoti, tačiau Rachilės šeima liko okupacijoje. Pagal archyvinius dokumentus, kuriuos suradau po karo, Rachilės šeima žuvo vienoje iš baisiausių Salaspilio naikinimo stovyklų. 6.

Mano mama Liuba Levinson buvo mokoma namuose. Neprisimenu, kad ji sakytų ėjusi į gimnaziją. Senelis Faivušas mokė vaikus pats. Jidiš buvo mamos gimtoji kalba. Gimusi ir paauglystę praleidusi carinėje Rusijoje, ji gerai mokėjo kalbėti ir rašyti rusiškai. Lietuviškai ji kalbėjo su stipriu akcentu, kaip ir dauguma žydų. Kaip daugelis žydžių moterų, mama jaunystėje nedirbo. Ji gyveno tėvų namuose ir padėjo močiutei namų ruošoje. Nežinau, kaip mano tėvai susitiko. Gal tai buvo iš anksto sutartos žydiškos vedybos. Jie susituokė 1920-jų pradžioje.

Nedaug ką žinau apie savo tėvo šeimą. Prisimenu, kad senelis Davidas Lempertas gyveno Latvijoje, Daugpilio mieste, bet nežinau ar ten jis ir gimė. Tėvo žodžiais, Davidas gimė XIX amžiaus viduryje. Tėvas pasakojo, kad senelis Davidas turėjo medienos verslą ir buvo gana pasiturintis. Sprendžiant pagal namuose kabėjusį Davido portretą su barzda ir kipa ant galvos, iš gąsdinančių tėvo pasakojimų, galiu pasakyti, kad senelis buvo religingas žydas. Per Pirmąjį Pasaulinį karą tėvo šeima taip pat buvo ištremta. Tėvo žodžiais, senelis atsisakė gyventi Charkove (Ukraina, 440 kilometrų nuo Kijevo), kur jis dirbo keliose Sovietų Armijos kontorose. Karui pasibaigus, šeima grįžo į Lietuvą. Negaliu pasakyti, kada senelis Davidas mirė. Manau, tai įvyko dar prieš šeimai sugrįžtant prie Baltijos. Senelė iš motinos pusės, maža liesa moteriškė visad uždengta galva, gyveno su mumis. Neprisimenu netgi jos vardo. Ji buvo silpnos sveikatos ir daugiausiai gulėjo lovoje savo kambaryje. Mes ją vadinome tiesiog močiute. Pamenu, kaip ji uždegdavo žvakes Šabo išvakarėse. Ji skaitydavo savo storą apdrįskusią maldaknygę, kol dar galėjo matyti. Kai buvau penkerių, t.y. 1930 metais, močiutė mirė. Ją palaidojo pagal žydiškas tradicijas Mažeikių žydų kapinėse. Nieko nežinau apie tėvo brolius ar seseris. Manau, jis buvo vienintelis sūnus. Aš bent jau neprisimenu jokių kalbų apie brolius ar seseris.

Mano tėvas Itšokas Lempertas gimė 1887 metais. Nežinau jo gimimo vietos. Tėvas buvo labai išsilavinęs žmogus. Jis baigė gimnaziją ir, greičiausiai, dar kažkokią mokymo įstaigą. Be gimtosios jidiš kalbos, laisvai kalbėjo rusiškai. Nežinau, kaip gerai jis kalbėjo lietuviškai, bet tikrai geriau nei mama. Tėvą atleido nuo tarnavimo carinėje armijoje dėl myopia alta – aukštos trumparegystės. Mažeikiuose tėvas buvo labai gerbiamas. Jis dirbo vyriausiu buhalteriu Mažeikių žydų banke, buvo labai patyręs apskaitininkas ir netgi turėjo studentų. Jie ateidavo pas tėvą į manus ir jis duodavo jiems privačias sąskaitybos pamokas. Be buhalterijos ir mokymo, tėvas dar dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Tėvai susituokė Mažeikiuose. Nežinau, ar vestuvės buvo žydiškos, nes jie abu, ypač tėvas, nebuvo religingi. Galbūt jie laikėsi tradicijų ir tuokėsi po chupa tiesiog iš pagarbos giminaičiams. 1923 metais gimė mano vyresnysis brolis. Jis gavo dvigubą Mikhl-Duvid vardą. Jį pavadino Duvidu senelio garbei, bet nežinau antrojo, Mikhl, vardo priežasties. Namuose brolį vadinome Duvidu. Aš gimiau 1925 metų lapkričio 17 dieną. Mane pavadino Israeliu vieno iš mano prosenelių, nežinau, iš tėvo ar motinos pusės, garbei. Mano tėvo ir senelio pavardė buvo Lempert. Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, taigi gimimo liudijime buvo įrašytas lietuviškas mano žydiško vardo variantas, būtent Lempertas [vardų sulietuvinimas] 7. Aš vis dar nešioju šią pavardę.

Kaip augau

Mūsų šeima neturėjo jokios nuosavybės ir tėvai visada nuomavosi būstą. Nieko ypatingo neprisimenu. Dažniausiai tai būdavo 3 kambarių butas su virtuve, be patogumų (tualetas buvo lauke). Tėvas buvo užsiėmęs darbe ir visuomeninėje veikloje ir negalėjo daug laiko praleisti su vaikais. Daugiausiai mumis rūpinosi mama. Namų atmosfera ir svečių pokalbiai, dažniausiai jidiš kalba, darė įtaką mūsų ugdymuisi. Mama buvo namų šeimininkė, tačiau ji tik prižiūrėjo namus, o ruošos darbus atlikdavo kiti. Mes visada turėjome tarnaitę – tylią ir darbščią lietuvę. Pagal mamos nurodymus ji gamino maistą, tvarkė namus ir skalbė. Tėvai nebuvo religingi. Jie bandė laikytis žydiškų tradicijų kol su mumis gyvenusi močiutė ir senelis Faivušas buvo gyvi. Bent jau, gaminant maistą, buvo laikomasi pagrindinių kašruto taisyklių. Namuose buvo atskiri indai pienui ir mėsai – nuo porceliano servizo iki puodų, keptuvių ir pjaustymo lentų. Mėsą pirkdavo specialioje žydų parduotuvėje, prekiavusioje tiktai košerine mėsa. Vienas butas, kuriame gyvenome ilgą laiką, priklausė košerinės parduotuvės savininkams. Buvo trys parduotuvės savininkai – du broliai Glikai ir jų našlė sesuo Mendelevič. Naminius paukščius pirkdavome parduotuvėje ir nešdavome pas skerdiką. Ankstyvoje vaikystėje mama mane vesdavosi pas skerdiką. Prisimenu jo mažą namelį ir pašiūrę kieme. Visada stovėdavo žydžių moterų eilė su kudakuojančiais paukščiais. Kol močiutė buvo gyva, namuose nebūdavo kiaulienos. Pentadieniais ji arba mama uždegdavo Šabo žvakes. Tik tiek ir buvo, jokių kitų pasiruošimų Šabui – neruošdavo skanėstų, nekepdavo chalų. Lyginant su kitais žydais, tokių dalykų mūsų namuose nebuvo. Šabo dieną tėvas nedirbdavo. Žydų bankas, kaip ir žydų mokyklos, šeštadieniais buvo uždarytas. Tėvas iki vėlumas skaitydavo ir rašydavo prie rašomojo stalo ir, manau, pažeisdavo Šabo tradicijas.

Mes neminėjome žydiškų švenčių. Senelis Faivušas ateidavo pas mus ir atlikdavo Pesacho sederį. Senelis sėsdavo stalo gale, apsirengęs šventiniais drabužiais, su kipa. Gabaliukas macos – afikoman‘ būdavo slepiamas po jo pagalve. Man reikėdavo jo ieškoti. Paprastai Duvidas užduodavo seneliui keturis tradicinius klausimus apie šventės kilmę. [Redaktoriaus pastaba: Paprastai klausimus užduoda jauniausias sūnus, taigi, pagal tradiciją, taip daryti turėjo Israelis.] Taip pat prisimenu Chanuką. Bulves tešloje dažniausiai kepdavo mūsų namuose.Vaikai dažniausiai žaisdavo su sukučiu. Senelis Faivušas duodavo mums Chanukos pinigų. Neprisimenu kaip švęsdavome kitas šventes. Seneliui Faivušui mirus, liovėmės švęsti netgi šias šventes. Ne todėl, kad tingėjome, bet dėl mano tėvo ateistinių principų. Būtent dėl to nei aš, nei mano brolis Duvidas nepraėjome bar-micvos.

Nei tėvas, nei motina nevaikščiojo į sinagogą. Didelė dviaukštė sinagoga buvo netoli mūsų buto. Rabinas Mamjoffe buvo labai gerbiamas žmogus. Jis gerai sutarė su mano tėvu ir lankydavo pas mus. Tėvas ir rabinas ilgai šnekėdavosi prie arbatos puodelio. Manau, tai buvo teologiniai ir filosofiniais pokalbiai. Mamjoffe pavardė buvo parašyta mano gimimo liudijime ir aš gerai prisimenu jo įmantrų parašą. Rabinas Mamjoffe buvo žiauriai Hitlerio kareivių nužudytas pirmosiomis okupacijos dienomis. Po karo, dirbdamas su istoriniais archyvais, aš dar kartą aptikau jo parašą ir vaikystės prisiminimai mane sukrėtė. Žinojau daug žmonių, kurie buvo nužudyti – gimnazijos bendraklasiai ir tėvų draugai. Tačiau tai buvo atsitiktinės pažintys ir manęs taip giliai nesujaudino. Išlikęs Mamjoffe parašas sujaudino mane iki širdies gelmių. Kai prisimenu šį žmogų, pradedu ašaroti.

Be sinagogos, buvo ir daugiau žydiškų institucijų. Netoli sinagogos buvo mikva, bet mūsų šeima ten nėjo. Buvo labdaros organizacijos, tokios kaip žydų vaikų darželis, valgykla skurstantiems. Mūsų šeima priklausė vidurinei klasei, nebuvome turtuoliai. Knygos ir laikraščiai, kuriuos tėvas prenumeravo, mūsų namuose buvo svarbiausi. Nuo pat vaikystės juos skaitydavome. 1930-siais turėjome radiją. Tais laikais jis buvo retas ir brangus dalykas. Mano broliui ir man padovanojo dviratį. Nedaug žydų vaikų turėjo dviračius ir tai buvo savotiška prabanga. Vasarą važiuodavome į vasarnamį, kurį tėvai nuomavo mažame Lietuvos kaimelyje. Mama mus vesdavosi pasivaikščioti miške, bet mes su broliu ilgėjomės namų ir draugų. Kaimelyje mes nuobodžiavome. Šeimos pragyvenimo pajamos buvo gana kuklios. Dauguma žydų buvo gerokai neturtingesni. Tarp žydų buvo ir daug turtingų žmonių. Dažniausiai tai buvo verslininkai, parduotuvių savininkai, žydų gydytojai ir teisininkai. Neprisimenu jų vardų. Žinau tiek, kad parduotuvės miesto centre priklausė daugiausiai žydams.

Vienas iš vietinių žydų, Tulia, turėjo namą. Pirmasis mūsų nuomotas butas buvo jo name. Tulia turėjo didelį kiaušinių sandėlį. Jis užsiiminėjo didmenine kiaušinių prekyba ir net eksportavo juos į Angliją. Nepatekau į gimnaziją per vieną iš jo dukterų. Mano vyresnis brolis Duvidas lankė hebrajų gimnaziją. Palaipsniui mokinių skaičius buvo sumažintas ir ji sunyko. Brolis tos gimnazijos nebaigė ir vėliau mokėsi darbo organizacijos amatų mokykloje Kaune. Mažeikiuose buvo žydų pradžios mokykla. Prasimokiau joje keletą mėnesių ir susirgau. Mane mokė tėvas, o gimnazijos egzaminams ruošė ateinantis korepetitorius. Įstojau į lietuviškos pradžios mokyklos trečią klasę. Pabaigęs, laikiau stojamuosius egzaminus į valstybinę lietuvišką gimnaziją. Vienas iš stojamųjų egzaminų buvo Biblijos išmanymas. Aš beveik susikirtau, vos gavau patenkinamą pažymį. Mokytoja, egzaminavusi iš Biblijos, buvo rabino Mamjoffe dukra. Neradusi manęs priimtų mokinių sąraše, Mamjoffe dukra atbėgo pas mano mamą atgailaudama ir kaltindama save. Ji galvojo, kad manęs nepriėmė todėl, kad ji parašė man blogą pažymį. Dvi Tulia dukros buvo priimtųjų į gimnaziją sąraše. Jų žinios nebuvo puikios ir jos taip pat gavo patenkinamus pažymius per stojamuosius egzaminus. Tulia tiesiog papirko gimnazijos direktorių, organizuodamas vakarėlius jo garbei. Mokiausi lietuviškos pradžios mokyklos 4-je klasėje ir po metų sugebėjau įstoti į antrą gimnazijos klasę. Taip aš atsidūriau vienoje klasėje su Tulia dukromis. Jos buvo geros mergaitės. Susidraugavome ir aš padėdavau joms ruošti namų darbus. Apskritai, dauguma bendraklasių, žydų, buvo mano draugai. Prisimenu Borią Mendelevičių, mėsinės savininko sūnų, Jakobą Gusevą, Meiškę Mitskievičių. Visi jie žuvo per okupaciją.

Iki 1938 metų klasėje buvo lietuvių mokinių. Mes su jais sutarėme. Bendrai paėmus, Lietuvoje buvo labai nedaug antisemitų. Manau, Lietuva buvo šalis, kur antisemitizmas menkai pasireiškė, lyginant su kitomis šalimis, ypač 1930-jų viduryje. Iki 1924 metų žydams Lietuvoje buvo „aukso amžius“. Žydai niekaip nebuvo spaudžiami. Parlamente buvo žydų 8, kai 1926 metais Lietuvoje įvyko perversmas 9 ir į valdžią atėjo tautininkai – tai buvo demokratijos pabaiga. Komunistų partiją, kurios 60% narių buvo žydai, uždraudė. Žydus išvarė iš parlamento ir iš aukščiausių valstybės postų. Bet tai dar ne viskas. Diktatorius Smetona 10 atėjo į valdžią ir manė, kad vadovais turi būti lietuviai, o visi kiti turi tylėti ir padėti lietuviams kurti laimingą valstybę. Tačiau Smetona su žydais elgėsi gana gerai ir mes praktiškai nejutome jokio antisemitizmo. Aišku, kasdieniniame gyvenime antisemitizmas pasireikšdavo įvairiais būdais. Prisimenu, kaip kartą lietuviai berniukai pradžios mokykloje bandė užtepti kiaulės taukų ant žydų berniukų lūpų. Bet tai buvo vaikiška nepiktybiška išdaiga. Vaikai tikriausiai nesuprato, ką daro. Susidūriau su tikru antisemitizmu 1930-jų pabaigoje. Tuo metu neturėjau jokių konkrečių politinių interesų. Klausydavausi tėvo ir jo draugų pokalbių ir vėliau supratau, kad tėvas nepriklausė jokiai partijai – nei komunistams, nei kitai. Jis turėjo savo pažiūras, „kairiąsias“ pažiūras. Mieste buvo sionistų organizacijos, įskaitant Betar 11 ir Makabi 12. Nesigilinau į politiką. Įstojau į „Makabi“, kur žaidžiau stalo tenisą ir susitikdavau su bendraamžiais.

1938 – 1939 metais Lietuvoje pasijautė organizuota pro-nacistinė viešoji nuomonė. Dailės mokytojas, lietuvis, propagavo fašizmą jaunimo tarpe. Nežinau, kas taip darė, bet kiekvieną rytą gimnazijos vestibiulyje atsirasdavo antisemitiniai plakatai, būtent, žydas su kumpa nosimi, peisais, susikuitęs, netvarkingais drabužiais, kuprotas. Plakatus nuimdavo, bet kitą rytą jie vėl atsirasdavo. Tikrai žinau, kad du šios grupelės vaikinai šaudė žydus, tame tarpe ir savo klasės draugus, 1941 metais, vienos Hitlerio akcijos metu. Mūsų klasėje buvo labai graži mergaitė, žydų banko direktoriaus Kock Glikmano duktė. Daug vaikinų buvo ją įsižiūrėję, įskaitant vieną iš tų vaikinų. Ji nenorėjo su juo susitikinėti ir jis pats nušovė ją per vieną akciją 1941 metais. Daug žmonių, bent jau mano šeima, suprato, kad fašizmas atneš didžiulę nelaimę mūsų šaliai ir daugelis žmonių žvalgėsi į SSSR. Nesu tikras, kad mano tėvas žinojo apie politinius procesus ir represijas, Stalino vykdomas SSSR [Didysis teroras] 13. Jis niekad su manim apie tai nekalbėjo.

Karo metai

Kai sovietų kareiviai įžengė į mūsų miestą 1940 metų birželį, daug žmonių juos sveikino, tikėdamiesi geresnio gyvenimo. [Redaktoriaus pastaba: iš tikrųjų, tik nedaugelis sveikino okupacinę Raudonąją armiją Lietuvoje. Daugiau kaip 50 metų sovietinė propaganda vadino Baltijos valstybių okupaciją „išlaisvinimu“, kaip ir jaučiasi šiame epizode.] Buvo traukinys su sovietų kariškiais ir keletas tankų. Prisimenu, kad aš su kitais berniukais nubėgome tenai, apstojome kareivius ir bandėme su jais kalbėtis rusiškai, nors nedaug ką mokėjome. Daug vaikinų gyrėsi piločių žvaigždėmis, kurias jiems davė kareiviai. Iš pradžių visi buvome euforijoje. Pirmą dieną centrinėje aikštėje įvyko mitingas. Mano tėvas pasakė kalbą. Jis pasveikino sovietų kareivius savo gimtaja jidiš kalba. Pirmą kartą per daug metų Mažeikiuose iš tribūnos skambėjo jidiš. Po to mitingai vyko beveik kiekvieną savaitę ir beveik visas miestas rinkdavosi paklausyti kalbėtojų. Euforiją keitė nusivylimas. Daugelis produktų dingo nuo prekystalių. Liko tik vienos rūšies prastos kokybės duona. Nebuvo pramoninių prekių, įskaitant muilą ir servetėles. Prasidėjo nacionalizacija. Bankas, kuriame dirbo tėvas, buvo nacionalizuotas, bet tėvas ir toliau jame dirbo. Žmonės, kurie turėjo kokią nors nuosavybę ar samdė darbininkus, buvo areštuojami ir tremiami į Sibirą [deportacijos iš Baltijos šalių] 14. Tulia ir jo šeima buvo ištremti ir daug kitų. Tulia mirė Sibiro stovykloje. Jo žmona mirė tremtyje, tačiau dukros sugebėjo grįžti atgal į gimtąjį miestą 1970-jų viduryje, jau suaugusios. Jos ilgai neužtruko Lietuvoje ir išvyko į Izraelį.

Mūsų gimnazija buvo pervadinta vidurine mokykla ir 7-ta gimnazijos klasė tapo 9-ta mokyklos klase. Visi kiti dalykai liko tokie patys. Įstojau į komjaunimo organizaciją 15. Buvau gana aktyvus – vedžiau susirinkimus, kviečiau žmones palaikyti sovietų režimą, piešiau plakatus. Vieni sovietų valdžios metais prabėgo labai greitai. 1941 metų birželio 21 dieną mokykloje buvo išleistuvių šventė. Grįžau namo vėlai ir ilgai neguliau. Anksti ryte išgirdome lėktuvų gaudesį. Miestą pradėjo bombarduoti. Prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Žmonės paniškai bandė bėgti, palikdami namus. Kai kurie žydai galvojo, kad vokiečiai nieko blogo jiems nedarys ir nusprendė pasilikti. Mūsų šeima nesirinko – pasilikti ar nepasilikti. Sekmadienio, birželio 22 dienos vakare mes pėsčiomis išėjome iš miesto. Mūsų buvo keturi – tetos Šifros ir mamos jaunesnės sesers Rachilės šeimos. Žmonės bėgo. Kelyje buvo minios pabėgėlių su lagaminais, kuprinėmis ir ryšuliais. Kelią bombardavo ir aš pirmą kartą pamačiau mirtį. Ne visi žmonės pakildavo bombardavimui pasibaigus. Atsitraukiantys sovietų armijos būriai ėjo su mumis. Ėjome keletą dienų, kol pasiekėme Latvijos sieną ir porą dienų stovėjome kažkokioje geležinkelio stotyje Latvijoje laukdami traukinio. Trūko maisto. Nepasiėmėme daug išeidami ir greitai maistą pabaigėme. Tėvas ir dėdė Aba Metz keitė mūsų daiktus į produktus ir šeima sugebėjo išsiversti keletą dienų. Tada sugebėjome įsėsti į traukinį, važiuojantį į Rygą. Atvykusius, mus apgyvendino mokykloje, kurioje buvo organizuotas evakuacinis punktas. Miegojome didelėje salėje ant grindų. Dieną evakuotieji gaudavo sriubos arba košės su duona. Švelniai tariant, situacija buvo neįprasta. Iki 1940 metų mes gyvenome buržuazinėje Lietuvoje ir buvome pripratę prie santykinio komforto. Nusprendėme laikytis kartu, nes buvo lengviau įveikti vargus su giminės pagalba, kuri buvo tikrai vertinga tomis aplinkybėmis. Po dienos ar dviejų, Jakobas Rier, tetos Rachilės vyras, užsispyrė, kad mes sustotume Sauspilse ir pailsėtume pas jo giminaičius ir palauktume, kol šis sąmyšis baigsis. Jis nebuvo pratęs prie sunkumų, o teta Rachilė vyrui nusileisdavo. Atsisveikinome su ja ir mažąja Rozočka. Tuo metu nežinojome, kad jau niekad jų nepamatysime.

Pajudėjome toliau maždaug po dešimties dienų. Sėdome į traukinį, kuris buvo skirtas evakuoti kažkokią gamyklą. Keletas tuščių platformų būdavo prikabinamos prie traukinių, kad pabėgėliai galėtų įsitaisyti. Labai trūko vietos. Traukinys pajudėjo. Išbuvome kelyje ne mažiau kaip tris savaites. Prieš įlipant į traukinį, tėvas gavo truputį [maisto] produktų mainais už daiktus. Evakuaciniame punkte mums išdalino sausą davinį – džiūvėsius. Pradžioje alkio nejautėme. Produktams pasibaigus, ėmėme badauti. Traukiniui sustojus, tėvas ir vyresnis brolis išlipdavo ieškoti maisto. Kartais gaudavome maisto iš vietinių žmonių mainydamiesi, o kartais jie sugebėdavo gauti puodą sriubos, kurią dalindavo evakuotiesiems stotyse. Kelią nuolat bombarduodavo ir traukinys dažnai stodavo. Tada evakuotieji išsibėgiodavo skirtingomis kryptimis slėpdamiesi natūraliose priedangose. Mačiau daug mirčių, tačiau prie to neįmanoma priprasti.

Atvykome į Kirovo miestą [850 kilometrų į rytus nuo Maskvos]. Iš pradžių įsikūrėme evakuaciniame punkte. Jame mus laikė keletą dienų. Atėjo taip vadinami „pirkėjai“ – kolūkio 16 pirmininkas ir statybų meistrai. Kaip taisyklė, jie rinkosi jaunus žmones. Po kurio laiko mes ir tetos Šifros šeima buvome pasiųsti į vieną Kirovo srities kolūkį. Mane iš pradžių paskyrė prie žemės ūkio darbų, vėliau tapau dailide. Tėvas nusilpo dėl ligos ir bado ir mirė 1941 metų pabaigoje. Tuo metu iš Maskvos atvyko teta Anna ir Rina. Ji taip pat pradėjo dirbti kolūkyje. Visi gyvenome viename kambaryje vietinio kolūkiečio name. Jie su mumis elgėsi tikrai gerai, bet maisto katastrofiškai trūko, nors aš gaudavau darbadienius 17 ir maisto davinį, mama gaudavo menką išlaikytinio maisto davinį. Nepaisant karo, svajojau apie mokslą. Vis dar galvijau stoti į institutą. Kai Maskvos Mokytojų rengimo institutas buvo evakuotas į Kirovą, mane įtraukė į fizikos ir matematikos fakulteto pirmakursių sąrašą. Tai nebuvo visiškai tai, apie ką svajojau – tapti istoriku arba filosofu, bet pasirinkimo neturėjau. Gyvenau instituto bendrabutyje Kirove. Mama tikrai kentėjo tėvui mirus. Ji dažnai nesveikuodavo. Sugebėjau susitarti, kad mama gautų kambarį mano bendrabutyje. Ją pasamdė dirbti valytoja ir suteikė kambarį. Ji taip pat budėjo bendrabutyje. Mano studentiškas gyvenimas bėgo greitai. Studijuoti man buvo lengva ir aš gerai mokiausi. Gyvenome šaltame bendrabutyje kaip viena šeima ir dalinomės viskuo, ką turėjome. Kiekvieną dieną, užgniaužę kvapą, klausydavomės žinių apžvalgos iš fronto. Su manimi mokėsi įvairių tautybių jaunuoliai, bet mūsų draugystę sustiprino bendra nelaimė. Vaidų nebuvo. Mokiausi tik pusantrų metų. 1943 metų pradžioje mano brolis ir aš buvome pašaukti į frontą. Brolis visą laiką dirbo vienoje karinėje gamykloje ir daug kartų ėjo į karinio šaukimo skyrių, bet pašauktas nebuvo, ir štai atėjo laikas.

Mus pasiuntė į naujai suformuotą Šešioliktąją lietuviškąją diviziją 18, stovinčią Balakhnos mieste, Nižnij Novgorode. Mama pasiliko Kirove ir mes susitarėme, kad ji visą laiką pasiliks institute, kad mums būtų lengviau ją surasti po karo. Tuo metu situacija fronte ženkliai pasikeitė – po fašistų sutriuškinimo prie Stalingrado [Stalingrado mūšis] 19, niekas neabejojo dėl Sovietų armijos pergalės. Mano brolis ir aš atsidūrėme skirtingose vietose. Aš praleidau porą mėnesių mokymuose ir netrukus buvau išsiųstas į frontą. Deja, brolis ilgai fronte neišbuvo. Jis žuvo mūšyje netrukus po pašaukimo į priešakines linijas.

1943 metų vasarą atsidūriau mūšio lauke. Buvau pėstininkų eilinis. Tai sunkiausia ir pavojingiausia karinė profesija. Mes visada pirmieji susidurdavome su priešu akis į akį. Mūsų divizija priklausė Pirmajam Pabaltijo frontui 20. Greitai judėjome Rusijos, paskui Ukrainos teritorija ir tolyn į Vakarus. Armijoje mus gerai maitino. Pirmą kartą per visus karo metus aš buvau sotus. Aišku, gyvenimo sąlygos buvo apgailėtinos. Miegojome blindažuose. Kartais įsikurdavome namuose išlaisvintuose kaimuose, taigi galėjome išsimiegoti šilumoje ir išsimaudyti pirtyje. Tačiau taip būdavo retai. Nebuvau bailys, pirmas puldavau į ataką. Prieš vieną iš didžiausių mūšių įstojau į Komunistų partiją. Padariau tai sąmoningai ir apgalvotai. Fronte visi norintys būdavo priimami į partiją be biurokratinių formalumų. Taigi, mane priėmė į Sovietų Sąjungos Komunistų partiją. Prisimenu, kad dažnai kildavome į ataką su Stalino vardu lūpose ir darėme tai savo noru. Buvome įsitikinę, kad šis žmogus mus drąsina ir įkvepia pergalei. Taip mes buvome auklėti. Pačio sunkiausio mūšio metu atsidūriau priešakyje. Įšokau į priešo apkasus ir nušoviau ten buvusius fašistus. Kaip vėliau pasirodė, mano žygdarbis lemiamas išvaduojant kaimą, kurį atakavome. Dabar neprisimenu jo pavadinimo, jis buvo ant Rusijos ir Baltarusijos sienos. Po mūšio vadas įtraukė mane į apdovanojimų sąrašą. Keistai pasijaučiau. Buvau kuklus ir nemaniau, kad elgiuosi išskirtinai. Atėjo nutarimas apdovanoti mane Šlovės ordinu 21. Greitai mane išrinko būrio komjaunimo vadovu, tapau politruko padėjėju 22. Turėjau sekti suvestines iš frontų ir vertinti politinę situaciją. Beje, laikraščiai buvo pristatomi kiekvieną dieną, taip pat vyko politiniai užsiėmimai su kareiviais, kai nebuvo mūšių. Karas ėjo į pabaigą, frontas artėjo prie SSSR vakarinės sienos.

1944 metų vasarą mano tėvynė Lietuva buvo išlaisvinta. Visada susirašinėjau su motina. Kaip ir sutarėm, ji liko dirbti Mokytojų rengimo instituto bendrabutyje. Kartu su institutu ją evakavo į Maskvą. Mama prašė manęs saugotis, nelįsti po kulkomis, bet aš niekad nebuvau bailys. Gali pasirodyti keista, bet man fronte sunkiausia buvo be patogumų, be galimybės nusiprausti veidą, išsimaudyti, pasikeisti drabužius, o ne dėl fašistų kulkų ar dėl baimės žūti bet kurią minutę. Pelkės, purvas, uodai ir miego trūkumas labiausiai slėgė mane. Mano charakteris netiko karinei tarnybai, nors, būdamas drąsus kareivis, aš gerai kovojau. 1944 metų pabaigoje į mūsų pulką atėjo kvietimas į karininkų kursus. Buvo pasiūlyta mano kandidatūra. Nenorėjau būti karjeros kareiviu, nemėgau karinės tarnybos. Norėjau tęsti mokslus institute. Supratau, kad karas baigiasi ir vargu ar aš būsiu demobilizuotas su karininko laipsniu. Tačiau aš sutikau, net nežinau, kodėl. Tikriausiai todėl, kad buvau labai atsakingas. Išvykau į trijų mėnesių kursus. Tai buvo Pirmojo Pabaltijo fronto karininkų kursai. Jie prasidėjo kaip tik po Lietuvos išlaisvinimo. Mes įsikūrėme Rygoje. Karas ėjo į pabaigą ir kursus nuolatos prailgindavo, stengiantis išsaugoti kaip galima daugiau karininkų. Kai frontas perėjo į Rytų Prūsiją, mus išsiuntė į anksčiau Vokietijai priklausiusią Kaliningrado sritį 23, kurią išlaisvino sovietinė kariuomenė. Čia ir sutikome pergalę. Visi buvome susijaudinę. Buvome tokie laimingi, kad karas baigėsi ir atėjo laikas galvoti apie ateitį.

Po karo

Mes jau gavome karininko laipsnį ir aš tapau jaunesniuoju leitenantu. Netrukus po pergalės mus paskyrė į skirtingus karinius dalinius. Mane išsiuntė į Vilnių ir paskyrė 249 pulko, kuriame tarnavau, komjaunimo organizatoriumi. Pradžioje gyvenau kareivinėse su visais. Mūsų pulkas stovėjo Šiauriniame miestelyje, tai vienas iš Vilniaus priemiesčių. Mama dar pasiliko Maskvoje. Jai reikėjo gauti leidimą persikelti į Vilnių. Kai išrūpinau tokį leidimą, nuvykau į Maskvą parsivežti mamos. Maskvoje susitikau su teta Anna ir pussesere Rina. Tuo laiku jos jau buvo grįžusios iš Kirovo srities, kur gyveno karo metais. Iš pradžių mes su mama nuomavom būstą Vilniuje. Tai buvo mažas kambarys be patogumų. 1946 metais daug žmonių išvyko iš Vilniaus į Lenkiją ir daug butų stovėjo tušti. [1946 metais sovietų valdžia leido išvykti žmonėms, gimusiems 1939-40 metais SSSR aneksuotose teritorijose.] Man davė mažą dviejų kambarių butą su virtuve, bet be patogumų. Galiausiai mes turėjome savo namus ir įsikūrėme su mama. Rašiau prašymus demobilizuotis, bet jie grįždavo neatsakyti.

Mane demobilizavo tik 1947 metais. Buvau laimingas. Dabar reikėjo tik rasti darbą ir vėl lankyti institutą. Prasidėjo tikri mano gyvenimo sunkumai. Tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje SSSR, vešėjo antisemitizmas [kampanija prieš „kosmopolitus“]. Susidūriau su juo ieškodamas darbo institute. Buvau baigęs pusantrų metų kursą tokiu metu, kai daugelis žmonių net nebuvo baigę 10 klasių. To pakako rasti darbą. Be to, buvau gimęs Lietuvoje, kovojau fronte, turėjau apdovanojimų, buvau Komunistų partijos narys, o tai buvo reta. Norėjau būti lektoriumi. Įgijau tokios patirties tarnaudamas pulke ir gerai sutariau su žmonėmis. Niekas nepavyko. Pirmiausiai kreipiausi į „Žinijos“ švietimo draugiją [Znaniye – visasąjunginė draugija, viešoji švietimo agentūra, palaikanti mokslo ir politikos žinių sklaidą.]. Man buvo pasiūlytas sąskaitininko darbas, kurio patirties visai neturėjau. Tada, respublikos Centrinio komjaunimo komiteto antrasis sekretorius, mano karo draugas, rekomendavo mane dirbti Centrinio komjaunimo komiteto pirmojo sekretoriaus padėjėju. Aišku, man nepavyko. Kreipiausi į kitas organizacijas. Iš pradžių mane gerai sutikdavo, nes neatrodžiau kaip tipiškas žydas, bet perskaitę dokumentuose mano pavardę, kadrų skyriaus viršininkai rasdavo priežastį man atsakyti. Aišku, jie nesakydavo tikrosios priežasties – kad esu žydas. Galiausiai, vienas geras karo metų draugas padėjo man rasti literatūrinio darbuotojo vietą laikraštyje „Sovietskaja Litva“ [rusų kalba leidžiamas Lietuvos laikraštis. 1944-1990 išeidavo šešis kartus per savaitę 70000 egzempliorių kasdien (1975)].

Tais pačiais 1947 metais pateikiau dokumentus į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Už akademines studijas atsakingas prorektorius, užkietėjęs antisemitas, pasakė man: „Studijavote Mokytojų rengimo institute. Bandykite dar kartą“. Bet man padėjo iš Mažeikių kilęs universiteto partinis vadovas. Jis gerai pažinojo mano tėvą ir teigė, kad mane būtina priimti į antrą kursą, nes esu partijos narys ir kariavau fronte. Studentai tais laikas nebuvo panašūs į dabartinius studentus. Mes buvome suaugę, karą praėję žmonės. Buvau atsakingas ir už savo motiną. Ji nebegalėjo dirbti, taigi aš buvau vienintelis maitintojas. Būnant trečiame kurse, mane įdarbino dėstytojo padėjėju marksizmo- leninizmo katedroje. Lietuvoje trūko socialinių mokslų dėstytojų, gerai mokančių lietuvių ir rusų kalbas. Trečiame kurse mane paskyrė marksizmo – leninizmo dėstytojo padėjėju. Visame universitete buvo trys studentai – dėstytojai, įskaitant mane. Aš sėkmingai apsigyniau diplominį darbą ir galėjau nesijaudinti dėl privalomo darbo paskyrimo 25. Manęs net neklausė, ką norėčiau veikti. Likau dėstytojauti universitete.

Aš nesiejau valstybinio antisemitizmo, pasireiškusio žymaus žydų aktoriaus Michoelso 26 nužudymu, Žydų antifašistinio komiteto sunaikinimu 27 ir pasibaigusio absurdišku vadinamuoju „gydytojų sąmokslu“ 28, su Stalino vardu. Maniau, kad vietiniai valdžios aktyvistai stengiasi pasirodyti prieš aukščiausią sąjunginę valdžią. Sakyčiau, manęs asmeniškai antisemitinės kampanijos nepalietė. Toliau sėkmingai dėstytojavau. Sprendžiant iš to, kaip su manimi elgėsi vadovai ir studentai, buvau gerbiamas. Stalino mirtis 1953 metais man buvo smūgis. Palaipsniui, aš supratau jo tikrąjį vaidmenį ir kultą nuvainikuojančio partijos suvažiavimo 29 nutarimus priėmiau kaip logiškus ir būtinus. Tiesa buvo atskleista. Tik dabar, po perestroikos 30, mes beveik viską sužinojome apie sovietinio režimo ir Stalino nusikaltimus.

Dirbau universitete iki 1989 metų, iki perestroikos pradžios. Apgyniau kandidatinę disertaciją [sovietinis/ Rusijos mokslų daktaro laipsnis] 31. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 32 pasitvirtinau mokslinį vardą. Dabar esu istorijos mokslų daktaras. Turiu pasakyti, kad perestroiką priėmiau ne iš karto. Man buvo sunku paneigti visas tas idėjas, kuriomis tikėjau – socializmo ir komunizmo idėjas. Gimęs Lietuvoje, labai gerai supratau, kad Maskva yra svetima mūsų šaliai. Dabar aš visiškai sutinku su terminu „sovietinė okupacija“, kai kalbama apie sovietinį režimą. Palaikau savo šalies nepriklausomybę, jos narystę Europos Sąjungoje. Tikiuosi, kad Lietuva įveiks laikinas kliūtis ir taps klestinčia Europos šalimi.

Mano asmeninis gyvenimas yra laimingas. Universitete sutikau puikią žydę merginą. Polina Aibinder buvo medicinos fakulteto studentė. Mus daug kas siejo. Abu gimėme mažuose Lietuvos miesteliuose. Ji gimė Kupiškyje 1930 metais. Jos tėvas Zelikas Aibinderis buvo siuvėjas, mama – namų šeimininkė. Polina turėjo seserį Rozą Aibinder. 1941 metais ji nesugebėjo išvykti į evakuaciją ir iškentė visą Vilniaus geto siaubą 33. Roza išgyveno. Netrukus po karo ji išvyko į Izraelį, kur iki šiol gyvena. 1941 metais Polina su tėvais pabėgo iš miesto ir buvo evakuota į Čiuvašiją. Grįžus, Polinos šeima įsikūrė Vilniuje. Pradėjau susitikinėti su Polina. 1951 metais mes susituokėme. Vestuvės buvo labai kuklios. Užregistravome santuoką vietiniame civilinės metrikacijos biure ir atšventėme su artimiausiais draugais tetos bute, nes mūsų bute nebuvo vietos. Apsigyvenome mano mamos bute. 1952 metais gimė mūsų vyresnysis sūnus. Pavadinome jį Davidu mano brolio garbei. Antrasis sūnus Ilja gimė 1957 metais.

Mūsų šeima gyveno kaip ir visos paprastos sovietinės šeimos – nuo algos iki algos. Neturėjome turtų, bet gyvenome visai padoriai. Mano žmona dirbo gydytoja. Vaikai ėjo į darželį, paskui į mokyklą. Mama padėjo mums kaip galėdama. 1960-jų pradžioje ji pradėjo vis labiau negaluoti. Ji gulėjo ant patalo ir 1965 metais mirė. Palaidojome ją kapinių žydiškoje dalyje 34, bet be žydiškų ritualų. Kiekvienais metais važinėjome atostogauti, kartais su vaikais. Kaip dauguma vilniečių, važiuodavome į sanatorijas [poilsio centrai SSSR] 35 Palangoje [populiarus Lietuvos kurortas prie Baltijos jūros]. Gaudavome profsąjungų kelialapius ir turėjome mokėti tik 30% kelionės kainos, taigi galėjome sau leisti atostogauti kiekvienais metais. Vaikai vyko į pionierių stovyklas Lietuvoje. 1970-jų pradžioje nusipirkome automobilį ir pradėjome keliauti po Lietuvą. Nuvažiavome į Krymą ir Karpatus Ukrainoje. Po poros metų gavau žemės plotą sodui. Tuo metu buvo plačiai paplitę kolektyviniai sodai ir žmonės gaudavo 600 kvadratinių metrų sklypus. Sklypas buvo mažas, o namelis negalėjo viršyti 32 kvadratinių metrų. Mums patiko rūpintis sodu, daržu ir gėlynu. Visi sutilpome name – mes, vaikai, anūkai. Kai namo dydžio apribojimai buvo atšaukti, namelį padidinau. Dabar mes turime padorų šildomą vasarnamį.

Davidas baigė Vilniaus universiteto matematikos fakultetą. Jis puikiai mokėsi, bet vistiek dėl darbo kilo problemų. Jis gavo privalomą darbo paskyrimą dirbti matematikos mokytoju pagrindinėje mokykloje, nors buvo antras pagal pažangumą studentas ir svajojo apie mokslinį darbą. Galiausiai, aš suradau jam darbo vietą – tiriamąjį darbą Universitete, bet Davidas buvo nusivylęs: atlyginimas buvo menkas, jokių karjeros galimybių, jokio savarankiško darbo. Jis turėjo šeimą – žmoną Lizą, žydę, ji dirbo sąskaitininke, ir dvi dukras Eleną ir Anną, gimusias pamečiui 1982 ir 1983 metais. 1990-jų pradžioje Davidas su šeima išvyko į Izraelį. Jam ten gerai sekasi. Jis matematikas/ programuotojas. Žmona dirba sąskaitininke. Mano mylimos anūkės atitarnavo privalomą tarnybos laiką Izraelio armijoje. Dabar abi studijuoja Haifos universitete. Sūnaus šeima gyvena Petakh Tikvah. Buvau pas juos keletą kartų. Džiaugiuosi, kad sūnus sugebėjo pasiekti savo tikslus.

Jaunesnysis sūnus Ilja taip pat baigė Vilniaus Universitetą. Jis istorikas. Jo žmona Larisa yra Ukrainos žydė. Sovietinės santvarkos metais ji, kaip daugelis jaunų žydų, atvyko į Vilnių stoti į aukštąją mokyklą, nes Lietuvoje tai buvo daug lengviau nei kitose respublikose. [Lietuvoje buvo santykinai mažesnė žydų diskriminacija stojant į aukštąsias mokyklas nei likusioje Sovietų Sąjungoje.] Larisa baigė universiteto rusų kalbos fakultetą, apsigynė kandidatinę disertaciją. Larisa dabar užsiiminėja judaika. Ilja turi du vaikus – vyresnioji Olga, gimusi 1986 metais, įstojo į Maskvos Universiteto Judaikos fakultetą. Ji studijuoja žydų filologiją. Mano vienintelis anūkas Aleksandras, kurį vadinu Šašenka – visus savo anūkus vadinu mažybiniais vardais: Lenočka, Anečka, Olenka [rušiski mažybiniai Elenos, Annos ir Olgos vardai] – gimė 1989 metais ir baigia šiais metais Vilniaus žydų mokyklą. Beje, Vilniaus žydų mokykla yra valstybinė, ne privati.

Kitas, žydams tikriausiai pats svarbiausias dalykas, yra žydiško gyvenimo atsigavimas, įmanomu tapęs po perestroikos ir Lietuvos nepriklausomybės. Dabar grįžtu į gyvenimą, prie kurio buvau pratęs prieš daug daug metų. Tuo metu, kai susikūrė Izraelio valstybė, kai ji kariavo – Šešių dienų karą 36, Yom Kipuro karą 37 ir pan., aš, kaip ir daugelis kitų, negalėjau nesižavėti Izraeliu. Daug žmonių demonstravo solidarumą su Izraelio tauta. Aš tylėjau per partinius susirinkimus, kai mano žmonės buvo niekinami. Dabar aš didžiuojuosi Izraeliu ir esu laimingas, kad mano sūnus tenai gyvena. Negalvoju apie išvykimą. Negaliu padalinti savęs kiekvienam savo sūnui ir kiekvienai savo tėvynei. Palikime taip, kaip yra. Be to, mano Polina labai silpna. Prieš keletą metų dėl jos ligos turėjau išeiti į pensiją. Dabar ji retai išeina iš namų.

Kai atsistatydinau iš universiteto, įsidarbinau universiteto psichologinėje laboratorijoje, tyrinėjančioje švietimo temas. Tuo pat metu neseniai atsidariusi žydų mokykla man pasiūlė dėstyti žydų istoriją. Pasirodė, kad aš mokausi kartu su savo mokiniais, tiesiog vienoje klasėje aukščiau. Vaikystėje ir paauglystėje nesimokiau žydų istorijos ir dabar atvėriau sau šį nuostabų istorijos pasaulį. Dirbau iki 2004 metų ir jau metai, kaip ilsiuosi. Nors negalėčiau to vadinti poilsiu. Anksčiau, kai mano jaunesnysis sūnus labai susidomėjo Holokaustu, pradėjau rinkti medžiagą apie šį siaubingą žydų istorijos puslapį ir supratau, kaip mane traukia žydų gyvenimas ir bendruomenė. Tikriausiai, tai buvo vidinis postūmis daryti viską įmanomą ir neįmanomą, kad Lietuvos žydija atsigautų. Dabar esu Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys ir galiu dėti visas pastangas dėl bendruomenės. Netapau religingu; mano šeima mini žydiškas šventes ir laikosi privalomo pasninko per Yom Kipurą, pagerbdami protėvius ir milijonus žuvusiųjų.

Labai myliu Lietuvą. Dabar man patinka dalykai, kurių iš karto nepriėmiau – žlugusi sovietinė santvarka buvo tarsi šviežio oro gūsis, kurio būtinai reikėjo mano šalies egzistavimui, tačiau Lietuvos politikoje yra dalykų, kuriems nepritariu, t.y. atmetimas visų dalykų, susijusių su SSSR. Nemanau, kad taip elgtis yra teisinga. Man nepatinka neigiamas požiūris į pergalę prieš fašizmą. Daug žmonių čia galvoja, kad mes turėjome kovoti kartu su Hitleriu prieš SSSR. Aš griežtai prieš tokią nuomonę. Hitleris užgrobė pusę Europos, pavergė ir sunaikino milijonus žmonių. Buvau fronte ir žinau: bendromis pastangomis mes pasiekėme pergalę prieš fašizmą ir neturime to pamiršti. Tikiuosi, kad mano šalis su metais įveiks sunkumus.

ŽODYNĖLIS: